Ramūnas, kaip ir daugelis, žvejybą pamėgo vaikystėje – kaime su pusbroliu upelyje žvejodavo ešerius. Tačiau kartu su vaikyste šis pomėgis baigėsi.
Vėliau vienas kolega pamokė R.Šimukauską, kaip sugauti didesnių žuvų. Kaip tokių pagauti?
„Žvejyba – žuvies pergudravimas. Tu turi būti gudresnis už žuvį ir tada gali ją sužvejoti. Yra visokių paslapčių, kaip ją perprasti. Reikia sužinoti, kur ji yra, kodėl ten slepiasi, ką ji mėgsta, kaip ją pavilioti“, – patirtimi dalijosi Kauno valstybinio muzikinio teatro aktorius.
Nors praeityje R.Šimukauskas buvo įgudęs žvejys, po ilgos pertraukos jam teko prisiminti žūklės ypatumus.
„Aktyvus žvejys buvau iki dvidešimt penkerių metų, po to mane labai įtraukė teatras, televizija“, – pasakojo žinomas aktorius, prie žvejybos grįžęs šią vasarą.
Kai prieš trejus metus R.Šimukausko tėvai Prienų rajone prie Nemuno nusipirko sodybą, sūnui grįžo noras žvejoti. Sūnus ir tėvas šią vasarą sumeistravo tiltelį, ant kurio stovint patogu užmesti meškerę. Mat didelė kranto dalis apaugusi meldais ir aukšta žole, žvejams sunkiai prieinama.
„Telkšo vandens telkinys po nosimi, reikėjo tik prisiminti, kaip tas žuvis pergudrauti“, – juokaudamas apie seną pomėgį pasakojo Ramūnas.
Nors įgūdžiai buvo prarasti, aktorius nekantriai prie Nemuno laukė, kol užkibs karšių, ešerių, lynų ar kuojų. Aktorius kaip masalą pasirinko sliekus, bet žuvys neskubėjo apsigauti, tad ką nors sumeškerioti pavyko ne iš karto.
Ne pirmą, o antrą ar trečią žūklės dieną meškeriotojui užkibo keli menki karšiai ir ešeriai – aktorius juos paleido atgal į upę.
Būtų nešęs į namus tik tuomet, jei laimikio būtų pakakę pietums.
„Nemune yra žuvų, tiktai jos ne visada atplaukia prie mano lieptelio, kartais migruoja į kitą krantą pas kaimynus. Todėl reikia kantrybės joms prisivilioti – kartais reikėtų jas pašerti, kad dažniau atplauktų“, – įsitikinęs vyras.
Neseniai R.Šimukauskas padarė apmaudžią klaidą – pašėrė žuvis specialiu pašaru ir netrukus užmetė meškerę. Niekas neužkibo.
„Gudrus žvejys žuvis pašeria prieš kelias dienas ir po to eina žvejoti. O aš, kaip koks nevykėlis, pribarsčiau pašaro ir bandžiau žvejoti. Neabejoju, kad kai baigiau žvejoti ir patraukiau į namus, žuvys atplaukė pasigardžiuoti skanėstais“, – pasakodamas iš savęs pasijuokė R.Šimukauskas.
Kai aktoriui užkimba didesnis laimikis, jis neprašo žmonos 33 metų Robertos (nuotr.) išdarinėti žuvų ir iškepti. Jis – ne iš tų žvejų, kurie parnešę žuvį padeda ant stalo arba paleidžia į vonią ir tarsi duoda suprasti artimiesiems, kad jie turėtų pasirūpinti laimikiu. Ramūnas pats moka išdoroti ir iškepti žuvis.
Be to, jam žūklė nesukelia azarto sugauti kuo daugiau žuvų. Vyrui daug mielesnė kita šio pomėgio pusė – buvimas gamtoje.
Žvejyba aktoriui – kaip meditacija. Jam patinka stebėti tekantį vandenį. „Gamta įkvepia naujiems žygiams, darbams, todėl buvimas gamtoje man labai svarbus. Daugelį kūrėjų tai veikia teigiamai, todėl vieni eina grybauti, kiti – uogauti, o treti šiaip vaikštinėja vaizdingomis apylinkėmis. Tai – prisilietimas prie gamtos“, – tikino pašnekovas.
Aktorius dažnai žvejoja vienas. Žmona šiuo pomėgiu nesižavi. Jai vyro meškeriojimas atrodo beviltiškas užsiėmimas. „Jeigu norėsiu žuvies, nusipirksiu parduotuvėje“, – įsitikinusi Roberta, nepalaikanti vyrui draugijos per žūklę.
Be to, teatro projektų vadovės nežavi pasyvus buvimas gamtoje. Jai labiau patinka pavaikščioti, bet ne sėdėti ant tilto ir žiūrėti į vieną tašką.
Bet R.Šimukauskas įžvelgė dar vieną priežastį, kodėl žmona su juo neina žvejoti: „Negi dviese gaudysime žuvį? Juk varnas varnui akies nekerta.“
Kitąmet R.Šimukauskas ketina įsigyti valtį, kad galėtų išplaukti ir pažvejoti spiningu: „Šįmet tai buvo tik žaidimas nuo tiltelio.“
Žvejys, kaip reta, nebesvajoja ir apie didžiausią laimikį. R.Šimukauskas tikino jį jau sugavęs: „Sėkmingiausias laimikis – žmona Roberta, gimusi po Žuvų ženklu.“
