Žuvis ne tik atrodė keistai: nugaros viršuje turėjo keistą kablį primenančią uodegą, bet ir dvi burnas: vieną ant siaubingo snukio, kitą – po kaklu.
„Niekas nežino, kas tai per stebuklas. Esame šokiruoti! Kažkoks neaiškios kilmės mutantas“, – komentavo vienas iš žvejų.
Paslaptingasis gelmių monstras buvo sugautas šią savaitę, rugsėjo 11-osios rytą, pietinės Primorės vandenyse.
Interneto puslapis „Vesti Primoria“ paskelbė, kad žuvį pavyko identifikuoti. Pasirodo, ji – joks monstras, o paprasčiausia Apvaliapelekinių šeimai (Aptocyclus ventricosus) priklausanti varliažuvė.
„Varliažuvės nėra retos Primorėje, – paaiškino „Vesti Primoria“ portalui Tolimųjų rytų jūrų hidrobiontų išlaikymo skyriaus vadovas Sergejus Pavlovas. – Tačiau Rusijoje tai – ne komercinė žuvų rūšis. Tai reiškia, kad jos gali tik atsitiktinai patekti į tinklus.
Varliažuvė pasižymi gana neįprasta išvaizda. Oda panaši į buldogo: visa raukšlėta, o paviršius yra tarsi zomšinis ar veliūrinis – norisi ją paglostyti, kaip šunį. Nors ant ištrauktos iš vandens varliažuvės tai toli gražu neatsispindi“.
Šios žuvys gali ryti vandenį, gerokai išsipūsdamos. Išsipūtusios jos primena kamuolį su uodegėle.
Specialūs raumenys padeda vandenį sulaikyti žuvyje, net ją paspaudus.
Ties krūtinės pelekais varliažuvė turi siurbtuką, kuriuo prisitvirtina prie dugno.
Ši sutvėrimai gyvena toli nuo sausumos, dideliame gylyje, o neršti atplaukia prie krantų.
Po neršto patelė nugaišta, o patinas lieka saugoti ikrų.
Savo siurbtuku jis prisitvirtina prie akmenų, netoli tos vietos, kur yra lizdas, ir kelias savaites gina jį nuo žuvų, jūrų ežių ir žvaigždžių, trokštančių pasmaguriauti ikrais.
Atoslūgių metu akmenys išdžiūva. Saugodami, kad ikriukai nežūtų, patinėliai periodiškai juos laisto savyje sukauptu vandeniu.
