Gulbės giesmininkės migruodamos sustoja įvairiuose vandens telkiniuose. Jau peri ir Lietuvoje : sekliuose žoliniais augalais gausiai apaugusiuose ežeruose ir tvenkiniuose. Žiemoja neužšalusiuose dideliuose vandenyse.
Gulbės – vieni didžiausių skraidančių paukščių. Be to, vieni iš sunkiausių . Paukščio svoris gali siekti iki 15 kilogramų.
Perinti šalies populiacija nedidelė, o pavienės perinčios poros ir nedidelės jų grupės randamos įvairiuose rajonuose. Migracijų metu dažnesnė vakarinėje šalies dalyje. Nedaug paukščių žiemoja Baltijos pajūryje ir neužšalusiuose didesnio ploto sekliuose vidaus vandenyse.
Apdaras baltas. Išvaizda labai panaši į mažąją gulbę, tik už ją pastebimai didesnė ir ilgesniu kaklu. Pavasarį ir vasarą kai kurių suaugusių individų kaklo ir galvos apdaras įgauną šviesiai rudą atspalvį. Nuo kitų gulbių atskiriama ir iš snapo. Jo pagrindas geltonas, o jo galas (mažiau nei pusė snapo) – juodas. Riba tarp juodos ir geltonos dalių eina per šnerves, sudarydama smailų kampą su snapo kraštu.
Jaunikliai pilki – mažiau rudi nei nebylės gulbės ir šiek tiek šviesesni nei mažosios. Ta snapo dalis, kuri suaugusių esti juoda, jauniklių būna neryškiai rusva.
Daug baikštesnė nei gulbė nebylė. Perėti renkasi nuošalesnes vietas, kur lankosi nedaug žmonių. Žiemojimo metu prie žmonių paprastai nesiartina ir papildomo maisto neima.
Labai triukšminga. Balsas toli girdimas, melodingas, primena trimitu išgaunamus garsus. Daugiausiai jis girdimas veisimosi metu. Trimituoja ne tik dieną, bet ir naktį. Trumpesni melodingi komunikacijos signalai girdimi ir migravimo metu. Tuoktuvių balso pagrindinė frazė – "kloo-kloo-klo". Dažniausiai seriją sudaro 3–4 dalys. Nors mažosios gulbės balsas nors labai panašus, bet jį dažniau sudaro 1–2 dalys.
Skrendančios gulbės giesmininkės sparnai sukelia tylų, daugiau šnypščiamojo pobūdžio garsą, ir jis nesupainiojamas su melodingu pulsuojančiu gulbės nebylės sparnų skleidžiamu garsu.
Dar nenutirpus ledui pirmosios gulbių šeimos parskrenda į perėjimo vietas ir pradeda tvarkyti lizdus. Dideliems paukščiams reikia didelių lizdų. Paprastai jų skersmuo siekia iki pusantro metro. Tiesa, jeigu tarp gulbių giesmininkių ir gulbių nebylių įsiplieskia kova dėl perėjimo vietos, dažniausiai ją laimi giesmininkės. Kai lizdai – jau sutvarkyti, paukščiai sudeda kiaušinius. Gulbių giesmininkių lizduose jų dažniausiai būna keturi ar penki, nors pasitaiko ir daugiau – iki dešimties.
Paskutinėmis gegužės dienomis išsirita gulbių giesmininkių jaunikliai. Tiesa, perėjimo ir jauniklių vedžiojimo metu gulbės būna ganėtinai agresyvios Jeigu tik prisiartinsi prie perėjimo vietos ar jauniklių būrio, supykęs patinas gali pradėti kovoti. Jo sparno kirtis būna toks stiprus, kad gali net sužeisti žmogų – sulaužyti koją ar ranką. Gulbės giesmininkės pavojaus atveju palieka vaikus, slapstosi nendrėse, kad žmogus jų nepastebėtų. Ornitologas J.Morkūnas prisiminė atvejį, kai vieną vasarą Latvijoje gulbinas užpuolė moterį, o ją norėjęs apginti neblaivus vyras nuo paukščio gavo tokį smūgį, kad nuskendo.
Ornitologas prisipažino ir pats ne kartą atlaikęs gulbino atakas, kai bandė žieduoti jauniklius. Gulbės giesmininkės, atvirkščiai, yra atsargios, nelesa žmog aus duodamo lesalo ir vengia artimos jo kaimynystės. Jos labiausiai mėgsta įsikurti nuošalesniuose vandens telkiniuose: žuvininkystės tvenkiniuose, bebrų užtvankose, senuose durpynuose, išeksploatuotuose karjeruose, tankiai vandens augalija apaugusiose kūdrose, užlietose pievose.
Rugpjūčio pabaigoje gulbių giesmininkių jaunikliai pradeda skraidyti, tačiau nuo tėvų neatsiskiria. Visi kartu laikosi iki kitų metų balandžio pabaigos, kai tėvai pradeda rūpintis nauju lizdu.
Giesmininkės jau paliko savo perėjimo vietas, telkiasi į didesnius pulkus ir pamažu ruošiasi skrydžiui į savo žiemojimo vietas, kur tikisi rasti neužšąlančių tvenkinių ar agrarinių laukų – Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje...
Dar turite galimybę pasigrožėti didžiuliais jų pulkais.
