Kartu su Serife parko darbuotojams padeda ir savanoris iš Portugalijos.
Be darbo priimamajame, S.Aydemir turi ir įdomesnių užduočių. Pavyzdžiui, kartais su Pajūrio regioninio parko vyriausiuoju ekologu Erlandu Paplauskiu išsiruošia prie parko teritorijoje esančio Placio ežerėlio stebėti paukščių ir skaičiuoti kormoranų lizdų, kurių čia kasmet vis daugėja.
Serife negali atsistebėti lietuviška gamta, kurią pati geriau pažino išsiruošusi į trijų dienų žygį baidarėmis Minija.
„Man, nemokančiai plaukti, buvo labai baisu. Sėsti į baidarę man buvo didžiulis iššūkis, bet labai patiko.
Nesitikėjau, kad čia net ir miestuose yra tiek daug žalumos. Aplink Stambulą nėra tiek miškų kaip čia ir jie ten nėra taip saugomi“, – žavėjosi Serife.
„Serife – meilės imigrantė Lietuvoje, įsimylėjusi lietuvišką gamtą“, – pajuokavo ekologas E.Paplauskis.
Išties S.Aydemir į Lietuvą, kur yra jau ketvirtą mėnesį, atvyko iš meilės gamtai.
„Gyvenau Stambule ir dirbau vienoje krovos kompanijoje, bet visada svajojau pakeliauti po pasaulį, pagyventi skirtingose šalyse ir taip įgyti naujų potyrių.
Todėl nutariau tapti savanore ir kreipiausi į Europos savanorių tarnybą.
Norint joje dalyvauti reikia būti 18–30 metų ir parašyti motyvacinį laišką“, – paaiškino S.Aydemir.
Ji galėjo pasirinkti vieną iš trijų savanorystės sričių – gamtos, vaikų priežiūros arba senelių slaugos. Kadangi Serife visada labai patiko gamta, ieškojo kaip tik su ja susijusių projektų.
Gavusi pasiūlymą vykti į Lietuvą iškart sutiko.
Ji žinojo, kad čia – šaltesnis klimatas nei gimtojoje šalyje, ir tikėjosi, kad lietuviai taip pat bus šalti žmonės. Tuo ją gąsdino ir pažįstami.
„Bet atvykusi iškart supratau, kad klydau. Mano kolegos iš tiesų labai draugiški ir linksmi žmonės“, – džiaugėsi Serife.
Iš beveik 15 milijonų gyventojų turinčio Stambulo atvykusi turkė iš pradžių nustebo, kad Klaipėda – trečias pagal dydį Lietuvos miestas – yra tokia mažytė ir čia mažai žmonių.
Atvažiavusi ji vis klausinėjo, kodėl čia taip tuščia, kur visi žmonės? Net per koncertus jai atrodo, kad susirenka nedaug žmonių.
„Prieš tai dvejus metus gyvenau Stambule, kur žmonių tiršta ir visi kur nors skuba, yra nervingi dėl nuolatinių automobilių spūsčių. Bet dabar jau pripratau prie Klaipėdos ritmo ir man čia visai smagu“, – patikino turkė.
Serife ypač patinka lietuvių vairavimo kultūra, kuri visiškai skiriasi nuo chaoso, kuris tvyro Turkijos keliuose.
„Čia visi vairuoja labai atsakingai. Visada laukia, kada užsidegs žalias šviesoforo signalas, ir niekada be reikalo nesignalizuoja, ne taip kaip Stambule“, – žavėjosi turkė.
Ją dar sužavėjo netoli Šiaulių esantis Kryžių kalnas.
„Išvydusi jį nuotraukose nusprendžiau būtinai nuvykti. Iš pradžių maniau, kad tai – gedulo vieta. Bet nuvykusi į vietą supratau, kad žmonės čia lankosi ir neša kryžius, prašydami atleidimo, norų išsipildymo ar tiesiog iš meilės Dievui, ir tai yra nuostabu“, – teigė S.Aydemir.
Per tą laiką, kol gyvena Lietuvoje, Serife ne tiktai spėjo susirasti draugų, bet ir išmoko maistą valgyti taip, kaip tai daro lietuviai.
„Tik atvykus jūsų mitybos įpročiai man pasirodė keisti. Jūs mėgstate viską maišyti ir gardinti grietine. Iš pradžių tuo stebėjausi, o dabar pati visur dedu grietinės“, – nusijuokė Serife.
Be grietinės, Lietuvoje ji pamėgo šaltibarščius, kuriuos vadina rožine sriuba. Patiko ir žemaitiškas kastinis, kuriuo E.Paplauskis ją pavaišino vos atvykusią į Lietuvą.
„Pamėgau ir dar vieną patiekalą. Žinau, kad jis nėra tradicinis, bet viename Klaipėdos senamiesčio bare atradau fantastiško skonio sūrio lazdeles!
Kai pas mane į svečius atvažiuoja kiti savanoriai, dabar esantys Lietuvoje, visada juos ten veduosi ir siūlau paragauti šių lazdelių“, – teigė Serife.
O labiausiai S.Aydemir nustebino tai, kad dauguma vyresnių nei 40 metų žmonių puikiai kalba rusiškai, bet beveik visiškai nesupranta angliškai.
Keista turkei pasirodė ir lietuviška tradicija prie visų vardų, net ir nelietuviškų, pridėti galūnes – dėl to šie vardai įgyja visiškai kitokį skambesį.
