Sulaukus tinkamos šviesos susiruošiau ieškoti žvirblinių pelėdų, nes iš vakaro stebint paukščius vienoje miško kirtavieteje, visai šalia Vilniaus, teko girdėti ūbaujant net tris žvirblines peledas vienoje vietoje.
Tai nepakankamai ištirta rūšis. Negausi ir stebima retai, bet manoma, kad paplitusi plačiau, nei dabar žinoma.
Paukštis iš pradžių klausosi pamėgdžiotojo, o po to pats ima giedoti. Aktyvaus giedojimo laikotarpis pavasarį trunka apie porą mėnesių. Rudeninis šių sparnuočių giedojimas tarsi pratęsia galimybes patikslinti jų paplitimo vietas, nes dažnai ir ne veisimosi metu žvirblinės pelėdos gyvena ten, kur ir peri. Todėl išgirdus rudenį kitą pavasarį, tikėtina, paukščius rasti ten pat.
Norint pelėdą nufotografuoti, reikia išmokti atpažinti jos ūbavimą, pasislėpti ir nedaryti jokių staigių judesių. Tuomet ir didelė tikimybė, kad jus aplankys sėkmė.
Minta daugiausiai smulkiais žvirbliniais paukščiais ir žinduoliais. Stebėdama galimą grobį dažniausiai tupinėja eglių viršūnėse. Būdinga, kad kartkartėmis kraipo uodegą, ją kilnoja.
Nuo panašaus apuokėlio skiriasi dydžiu ir tuo, kad neturi „auselių“ ir kad skruostų vainikai tamsūs, neryškūs. Nuo lututės skiriasi taip pat dydžiu ir tamsiais skruostais.
Skrenda banguotu polėkiu – panašiai kaip geniai. Dažniausiai tik perskrenda nuo medžio prie medžio ar prie grobio ir atgal.
Skrenda banguotu polėkiu – panašiai kaip geniai. Dažniausiai tik perskrenda nuo medžio prie medžio ar prie grobio ir atgal.
Praradę pūkinio apdaro likučius, jaunikliai labai panašūs į suaugusius, bet yra truputį rudesni. Jų apdare šviesių dėmių mažiau ir jos ne tokios ryškios. Viršugalvyje, nugaroje ir sparnų dengiamosiose plunksnose balsvų dėmelių beveik nebūna (suaugusių – priešingai).
Žvirblinės pelėdos balsas – tylus melancholiškas švilpčiojimas, panašus į juodgalvės sniegenos, bet labiau ištęstas. Tyliu balsu švilpauja abu poros nariai, tačiau patelės balsas žemesnis. Iš tokių švilpčiojimų „ ū-ū;ū-ū“, kartojamų maždaug kas 2 sekundes, sudaryta patinėlio tuoktuvių giesmelė.
