Vilniaus universiteto Jungtinio gyvybės mokslų centro biologė Grita Skujienė paaiškino, kaip elgtis, kad jūsų namų kiemo ar sodo nenusiaubtų invaziniai šliužai, mėgstantys įvairias salotas, pomidorus, braškes ir kitokias sodo gėrybes.
„Lietuvą taip pat atakuos rekordinis skaičius šliužų, jei tik nebus sausros. Mūsų tyrimai Vilniuje rodo, kad bent jau sostinėje šliužai atlaikė žiemą sėkmingai“, – sakė šliužus tyrusi mokslininkė.
2008-aisiais buvo pastebėti pirmieji šliužai.
Iki 2015 metų atsirado 10 radimviečių penkiuose Lietuvos miestuose.
2016 metais per Lietuvos entomologų draugijos organizuotą akciją „Metų šliužas“ sulaukta 145 elektroninių laiškų, 31 skambučio ir dabar Lietuvoje jau žinomos 49 radimvietės Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Panevėžyje, Mažeikiuose ir kitur.
– Kokią žalą šie šliužai daro? – paklausėme mokslininkės G.Skujienės.
– Soduose šliužai ypač mėgsta graužti daržoves minkštais lapais ir sultingus vaisius. Net svogūnų sodinukus sugraužia, o ką jau kalbėti apie braškes, salotas ir kitus augalus.
Parkuose šių šliužų surandama prie vandens telkinių – šaltinių, upelių, upių, kanalų arba tvenkinių, kur vešli augalija.
Jie slepiasi įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio.
Šliužai graužia ne tik žolinius augalus, bet ir įvairias nuokritas, išmatas, grybus, žuvusius ir pūvančius augalus ir gyvūnus. Jie gali būti net kanibalai, ėdantys vieni kitus.
Grauždami augalus šie gyviai gali pernešti įvairius puvinius ir grybines ligas.
– Kaip iš anksto apsiginti nuo šių parazitų?
– Reikia būti tvarkingu ūkininku: mulčiuoti dirvą, nepalikti pūvančių šiukšlynų, statybos atliekų, medienos likučių ant žemės, sutvarkyti apsileidusių kaimynų sodus, uždengti komposto dėžes.
Labiausiai saugomus augalų plotus patartina aptverti apsauginėmis tvorelėmis, visus sodo pakraščius kartkartėmis apibarstyti – tarsi apjuosti – ištisine moliuskicidų juostele.
– Kur dažniausiai šie šliužai veisiasi? Kada jų poravimosi metas?
– Pavasarį šliužai tik auga. Poruotis pradeda vasaros viduryje ir poruojasi visur, kur nekaršta, kai drėgni orai.
Kiekvienas iš dviejų besiporuojančių šliužų padeda nuo 100 iki 200 ir daugiau kiaušinių krūvelėmis po lapais, įvairiose slėptuvėse ant žemės pavėsingose ir drėgnose vietose.
Paprastai žmonės pastebi tik suaugusius šliužus, bet tai reiškia, kad kiekvienas jų jau padėjo po kelis šimtus kiaušinių.
Įprastai šliužai gyvena vienus metus. Iš kiaušinių rudenį išsirita šliužiukai, peržiemoja, pavasarį auga, o suaugę pasidaugina, dar kiek pagyvena ir rudeniop natūraliai žūsta.
– Kaip ir kada geriausia juos naikinti?
– Naikinti reikia visada: pavasarį ieškoti mažų šliužiukų, vėliau gaudyti kiekvieną suaugusį, atidžiai ieškoti kiaušinių dėčių, patikrinant įvairias galimas slėptuves.
Naikinti šliužus galima įvairiais būdais – surinkus sušaldyti šaldytuvo šaldymo kameroje, barstyti druską arba pamerkti į druskos tirpalą, užpilti verdančiu vandeniu, karpyti pusiau.
Jeigu jų nepavyksta sumažinti ekologiškomis priemonėmis, vertėtų galvoti ir apie cheminius kovos būdus – moliuskicidus.
Jų galima lengvai įsigyti tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ar kitur. Nenaikinant šliužų vasaros viduryje vien tik iš savo ar kaimyno sodo kiekvieną rytą jų galima pririnkti po trijų litrų stiklainį, tai yra apie 200–500.
– Iš kur šliužų atsirado mūsų šalyje?
– Šliužai, vadinami luzitaniniais arionais, kilę iš Luzitanijos, Ispanijos-Portugalijos regiono. Nuo praėjusio amžiaus vidurio pastebėtas aktyvus šios rūšies plitimas Europoje rytų kryptimi.
Dabar ši rūšis paplitusi beveik visose Europos valstybėse. Lietuva yra viena paskutinių valstybių, kur atsirado šių šliužų.
– Kodėl jie čia pritapo?
– Jie pritapo visoje Europoje. Jų atsivežė žmonės su sodinamais augalais. Pas mus drėgna ir gana šilta, žiemas galima ištverti, daug maisto.
Bet patys luzitaniniai arionai daugeliui plėšrūnų nelabai skanūs dėl savo dydžio, gausių gleivių. Plėšrūnai dažniau renkasi mažesnius šliužus ir sraiges.
