Emoroy Universiteto (JAV) primatologas Fransas de Waalas neseniai parašė knygą, pavadintą: „Ar esame pakankamai sumanūs, kad suprastume, kokie protingi yra gyvūnai?“. Joje pateikė šimtus stebėtino įvairių gyvūnų rūšių sumanumo pavyzdžių, įskaitant tuos, kuomet gyvūnai tam tikrose situacijose buvo protingesni už mus, žmones.
Tarkime, šimpanzės gali lengvai nurungti žmones užduotyse, kuomet reikia įsiminti kuo ilgesnę skaičių seką, matytą per sekundę.
Aštuonkojai gali išmokti atidaryti vaistų buteliukus, ant kurių uždėta apsauga nuo vaikų. Tuo metu be instrukcijos suvokti, kaip tai padaryti, sudėtinga ir dažnam suaugusiam žmogui.
Šunys ir arkliai yra vieni iš daugelio kartu su žmonėmis gyvenančių gyvūnų rūšių atstovų, kurie gali skaityti kūno kalbą, nors dauguma mūsų to nesugeba.
Daugybės gyvūnų rūšių atstovai sugeba daryti tai, ką mums sunku net įsivaizduoti: šikšnosparniai gali orientuotis erdvėje, naudodamiesi echolokacija, paukščiai yra perpratę sudėtingus skrydžio ir leidimosi mechanizmus, o erkės gali atpažinti, koks pro jas eina žinduolis pagal sviesto rūgšties kvapą, rašoma interneto puslapyje „Business Insider“.
Tiesą sakant, kiekvienos rūšies operacinė sistema yra puikiai pajungta daryti tai, ką reikia. Tad samprotauti, kuri rūšis yra protingesnė, gana beprasmiška.
„Atrodo gana nesąžininga prašyti voverės skaičiuoti iki dešimties, jeigu jos gyvenime skaičiavimo nereikia, – teigia F. de Waalas. – Tačiau voverės puikiai renka riešutus, o kai kurie paukščiai yra visiški to ekspertai. Mes, atlikdami šią užduotį, negalėtume konkuruoti su voverėmis ir riešutinėmis (aš net pamirštu, kur pastačiau automobilį), bet tai nėra svarbu, nes mūsų rūšiai nereikia tokios atminties, kad išgyventume, skirtingai, nei miško gyvūnams, kurie turi drąsiai sutikti šaltą žiemą“.
Kai žmonės stengiasi tirti gyvūnų sąmoningumą, jie linkę kreipti dėmesį į išskirtinai žmonėms taikomus sumanumo apibrėžimus, todėl dažnai klaidingai atlieka tyrimus.
Neretai tyrėjai, atlikę eksperimentus su ne žmonių rūšiai nepriklausančiais primatais ir pastebėję, kad šie nesugebėjo pažinti veidų, arba ištyrę dramblius ir nustatę, kad jie nesinaudoja įrankiais arba neatpažįsta savo atspindžio veidrodyje, padarydavo klaidingas išvadas. Apie tokias klaidas gana plačiai kalba F. de Waalas.
Anot mokslininko, daugybę kartų gyvūnų sumanumas būdavo tiriamas neteisingai, tarkime, beždžioniukams duodant tokias pat užduotis, kaip ir žmonių kūdikiams.
Jis kritikavo ir šunų intelektą neva turinčius parodyti testus, kurie išties atskleidžia ne gyvūnų sumanumą, bet atskirų veislių atstovų gebėjimus geriausiai vykdyti tam tikrus nurodymus.
Per daugybę metų tokių netinkamai atliktų gyvūnų sumanumo tyrimų buvo atlikta nesuskaičiuojama gausybė. Tiesa, kai kurie jų padėdavo suprasti, kokie kitų rūšių atstovai gali būti panašūs į mus, žmones.
Pavyzdžiui, šimpanzės, kurių 99 proc. DNR sutampa su žmonių.
F. de Waalas pasakojo apie šimpanzę patelę, vardu Kuif, kuri išmoko maitinti įsivaikintą šimpanziuką ir žinojo, kada atitraukti pieno buteliuką, kad mažylis atsiraugėtų. Dar įspūdingiau buvo tai, kad kaskart pakviesta į atskirą erdvę maitinti mažylį Kuif visų pirma aplankydavo alfa patiną, alfa patelę ir kelias savo drauges, pažadindavo juos, jei šie miegodavo, ir pabučiuodavo atsisveikindama.
F. de Waalas pasakojo ir apie kitą šimpanzę, vardu Grandi, kuri ramiai sėdėdavo negalėdama pasiekti palubėje pakabinto banano, kol jos neaplankydavo nušvitimas. Tada beždžionė pašokdavo ir išbandydavo naują būdą vaisiui pasiekti, pavyzdžiui, sujungdavo pagaliukus į vieną, kad turėtų ilgesnį įrankį, arba sukraudavo vieną ant kitos dėžes, kad galėtų ant jų pasilypėti.
Šimpanzės parodė kone žmonėms prilygstančius pažintinius sugebėjimus, atlikdamos tam tikrus sudėtingus veiksmus. Be to, kai kur jos netgi prinoko mus, žmones. Tokios sritys yra trumpalaikė atmintis ir galbūt kai kurie socialinio sąmoningumo sugebėjimai.
F. de Waalas teigia, kad žengėme į naują mokslo amžių, kuomet pradedame suprasti gyvūnų sąmoningo sudėtingumą.
„Vos ne kiekvieną savaitę padaromi nauji atradimai apie sudėtingus gyvūnų sugebėjimus, dažnai lydimi prikaustančių dėmesį vaizdo įrašų, – aiškina mokslininkas. – Mes išgirstame, kad žiurkės gali pasigailėti dėl savo sprendimų, varnos moka pasigaminti įrankius, aštuonkojai geba atpažinti žmonių veidus, o specialūs neuronai leidžia beždžionėms mokytis viena iš kitos klaidų.
Mes kalbame atvirai apie gyvūnų kultūrą ir jų gebėjimą užjausti bei draugystes. Nebėra ribų, net kalbant apie racionalumą, kuris kažkada laikytas skiriamuoju žmonijos bruožu“.
Su šiuo proveržiu gali ne tik atsirasti geresnis supratimas apie mus supantį pasaulį, bet taip pat kilti daugiau debatų apie gyvūnų teises, ypač dabar, kuomet kai kurios grupės diskutuoja, ar nereikėtų suteikti tam tikrų juridinių teisių šimpanzėms. Štai neseniai Argentinoje teisėjas jas suteikė nelaisvėje laikytai šimpanzei Ceceliai.
F. de Waalas sakė palaikantis idėją, kad su gyvūnais reikia elgtis geriau. Tačiau jis taip pat pastebėjo, kad suteikiant juridines teises tik ribotai rūšių grupei gali kilti problemų.
„Mano nuomone, labai sudėtinga kalbėti apie tai, kad dramblys ar šimpanzė nusipelno tam tikrų teisių, o pelė ar šuo – ne, – komentavo primatologas radijo laidai BBC 4. – Nežinau, kur reikėtų nubrėžti ribas ir kaip jas reikėtų nubrėžti“.
