Praėjusių metų medžiojamųjų žvėrių apskaita rodo, kad Lietuvoje daugiausia yra stirnų – daugiau kaip 130 tūkst., taip pat per 40 tūkst. bebrų, daugiau kaip 36 tūkst. tauriųjų elnių, apie 20 tūkst. šernų. Teigiama, kad augančiai statistikai įtakos turėjo baudų ir žalų padidinimas, sustiprinta medžioklės plotų naudotojų kontrolė.
– Pone L. Jonauskai, Lietuva nuo seno garsėja kaip miškų kraštas. Ar žvėrių Lietuvos miškuose yra daug?
– Manau, žvėrių turime pakankamai, ypač per pastaruosius ketverius metus pavykus sustabdyti brakonieriavimą. Negalime sakyti, kad brakonieriavimo nebeliko, nes pavienių brakonierių dar yra. Laukinių gyvūnų skaičius auga, aplinkos apsauga davė rezultatų, tačiau didėja ir skaičius gyvūnų, kurie nukenčia per eismo įvykius, yra suvažinėjami. Tai reiškia, kad tam tikruose medžioklės ploto vienetuose turi būti išlaikytas balansas. Kaip pavyzdį galima pateikti medžioklės ploto vienetą, kurį kerta Vilnius–Utena kelias. Tame kelyje briedžių partrenkiama daugiau, nei medžiotojai sumedžioja per sezoną. Tai reiškia, kad kai kur reikia atsižvelgti į specifiką ir duoti daugiau licencijų sumedžioti tuos gyvūnus. Žinoma, tie skaičiai negali būti drastiški, kad nepakenktume populiacijai.
– Apibendrinus medžiotojų pateiktus duomenis, matyti, kad Lietuvos miškuose daugiausia laksto stirnų, o štai šernų per pastaruosius metus gerokai sumažėjo. Skaičiuojama, kad jų yra apie 20 tūkst.
– Abejoju, ar statistika dėl šernų yra tikra, nes vis dėlto Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kai kuriose vietose perlenkė su sprendimais dėl afrikinio kiaulių maro ir medžiotojai tiesiog neberodė tikrosios statistikos. Man atrodo, kad šiandien ši statistika dėl šernų iškraipyta, nepaisant mūsų visų pastangų turėti tikslius šios populiacijos skaičius.
Manau, dabar šernų yra ne apie 20 tūkst., bet apie 50 tūkst. Lietuvoje visuomet būdavo 60–70 tūkst. šernų populiacija. Dabar Anykščiuose rasta nemažai iškritusių šernų, bet ten ta problema egzistuoja jau porą metų, nuolat krinta. Tačiau apie didesnius šernų kritimus pranešimų neturime.
Taigi tikslaus šernų skaičiaus niekas nežino, bet ypatingą dėmesį reikėtų skirti lūšių ir vilkų populiacijoms. Jas reikia skaičiuoti labai tiksliai ir žiūrėti, kad šios populiacijos nebūtų atsidūrusios ties grėsmės riba.
– Kaip tik vasario 7 ir 10 d. visoje šalyje skaičiuojama, kiek Lietuvos miškuose – ir valstybiniuose, ir privačiuose – gyvena vilkų ir lūšių. Paprastai apskaita atliekama registruojant jų pėdsakus sniege, todėl jai reikia tinkamų oro sąlygų. 2016-ųjų duomenų apie vilkus neturime, nes tuo metu, kai buvo skaičiuojami vilkai, nebuvo sniego.
– Tai atskira tema. Nepaisant to, kad dabar didžiojoje Lietuvos dalyje nėra sniego, vilkų apskaita yra vykdoma. Tik neaišku, ką jie šiemet suskaičiuos. Jei šiaurinėje Lietuvos dalyje neseniai pasnigo, tai pajūryje ir Vidurio Lietuvoje sniego yra tik kai kur ir jis suledėjęs. Esant tokiam sniegui neįmanoma nustatyti gyvūnų skaičiaus. Manau, šiemet bus labai netiksli apskaita. Aplinkos ministras turėtų stabdyti vilkų apskaitą [vilkų apskaita šiemet nebuvo sustabdyta – LRT.lt]. Reikėjo tos apskaitos nevykdyti, nes skaičiai bus iškreipti.
2016-aisiais turėjome lygiai tokią pačią problemą – gamta neleido tiksliai suskaičiuoti vilkų, nebuvo pakankamai sniego ir ta apskaita nebuvo vykdoma. Bet yra Vilko populiacijos valdymo planas, kur pasakyta, kad, jei neįmanoma suskaičiuoti vilkų ir nėra sniego, galima duoti tokią pačią vilkų medžioklės kvotą, kokia buvo ankstesniais metais, atsižvelgiant į padarytą žalą, išpuolių skaičių ir pan.
– Kiek apytiksliai galėtų būti vilkų? Kalbama, kad jų skaičius taip pat auga.
– Jei kalbame apie augimą, grubiai galėtų būti apie 350 vilkų. 2015-aisiais suskaičiuoti 292 vilkai. Tai yra mažiausias galimas vilkų skaičius, bet reikėtų tobulinti metodiką.
– Kaip ją būtų galima tobulinti?
– Aplinkos ministerija buvo užsakiusi ir praėjusių metų pabaigoje Aleksandro Stulginskio universitetas parengė naują vilkų apskaitos metodiką, kuri leistų suskaičiuoti vilkus net ir neiškritus sniegui. Pati tiksliausia ir brangiausia apskaita būtų pagal šeimynas. Visiems labai aišku, kad vilkai negyvena išsimėtę visoje Lietuvos teritorijoje – jie gyvena šeimomis, atskirose teritorijose. Medžiodami jie migruoja, gali nueiti dešimtis kilometrų, bet iš esmės gyvena ta pati šeima. Reikėtų skaičiuoti šeimomis ir turėtume tikslų skaičių. Aišku, gyvūnams neegzistuoja pasienis: jei nėra tvoros, drąsiai iš kitų šalių ateina į Lietuvos teritoriją, šiek tiek pabūna ir grįžta atgal.
– Kaip vertinate pateiktus gyvūnų populiacijų skaičius?
– Bet kokiu atveju stirnų populiacija yra pati didžiausia ir žmonės gali jomis grožėtis, važiuodami autostradomis ar keliais. Stirnos dabar išeina į pamiškes, kai nėra daug sniego, maitinasi. Tai – tikrai labai gražus reginys ir signalas, kad Lietuvos gamta atsigauna ir tų gyvūnų išties daug. Kai kurie medžiotojai buvo išsakę priekaištų, kad pas mus nebeliko stirnų – esą lūšys ir vilkai jas suėda. Tai tikrai nėra tiesa. Taip, lūšims stirnos yra pagrindinis maisto šaltinis, bet, nepaisant to, stirnų populiacija Lietuvoje labai atsigavusi.
Taip pat labai skaitlingos ir bebrų, šernų populiacijos. Bebrus ne visi mėgsta medžioti, nepaisant to, kad jie padaro daug žalos ir medžiotojai turėtų juos labiau medžioti. Tai sudėtingesnis medžiojimo būdas, reikia tykoti, todėl jie pasirenka lengvesnius medžiojimo būdus – bokštelyje ar varyminės medžioklės metu bebro nelabai sumedžiosi.
– 2016 m. gyvūnų, kurie priskirti medžiojamiesiems, tačiau šiuo metu nemedžiojami, statistika rodo, kad miškų pasididžiavimo – stumbrų – praėjusiais metais buvo 182. Tai – gana nemažas skaičius?
– Stumbrą taip pat galime pamatyti miškuose. Stumbrų populiacija Lietuvoje atsigauna. Su Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkais labai ilgai kalbėjome, kaip stumbrams surasti naują gyvenamąją vietą, nes Vidurio Lietuva, kur daug dirbamos žemės ir vykdoma intensyvi žemdirbystė, netinkama teritorija jiems gyventi. Juolab kad stumbrai kasmet padaro labai daug žalos, o ji atlyginama iš valstybės [biudžeto]. Vienu metu žala pasėliams siekė iki pusės milijono litų.
Didesnes – po 50 stumbrų – bandas galima matyti prie Kėdainių. Tai atrodo kaip filmuose apie Laukinius Vakarus, kai medžiojami bizonai. Lygiai tokį patį vaizdą kilometro atstumu nuo greitkelio galima pamatyti ir čia, Lietuvoje. Žmonės stoja fotografuotis. Stumbrus laisvėje ir tokiomis bandomis ne visur Europoje galima pamatyti.
Tačiau, kai kalbėjome apie jų perkėlimą, šnekėjome apie Dzūkiją – esame radę gerus plotus, kur būtų tinkama ir mitybos bazė. Tereikia išspręsti techninius dalykus, jei nepersigalvos nauja Aplinkos ministerijos vadovybė. Tai svarbu tiek dėl pačių stumbrų, tiek dėl žmonių saugumo. Buvo atvejis, kai 2016 m. pabaigoje Panevėžio rajone trys stumbrai buvo partrenkti. Tų nelaimių gali atsitikti ir daugiau.
Žinoma, jie labai išgąsdinti – ūkininkai, bandydami išginti juos iš savo laukų, juos vaiko visureigiais. Tai – dar viena priežastis, kodėl stumbrus labai sunku užmigdyti ir perkelti gyventi į kitas teritorijas.
– Kokių gyvūnų šalies miškuose, kurių anksčiau galbūt būdavo daugiau, jau nebepamatysime arba jų yra mažai?
– Lietuvos teritorijoje anksčiau tikrai būdavo rudųjų lokių, tačiau dabar jau liko tik sensacija, kai kasmet rudasis lokys atklysta pas mus iš gretimų teritorijų. Jis pasisukioja ir vėl grįžta į savo vietą, kur jam niekas netrukdo gyventi. Šiuolaikinės priemonės, medžiotojų kameros, kurias naudoja medžiotojai ir aplinkos apsauga, užfiksuoja, kaip rudasis lokys kasmet pas mus apsilanko.
Bet tai – pavieniai atvejai, o štai Estija garsėja tuo, kad pas juos laisvėje gyvena apie 500 rudųjų lokių. Ten net yra turizmo sritis, kai galima nuvažiuoti į tam tikras teritorijas, būti nameliuose ir stebėti ruduosius lokius, gyvenančius laisvėje. To Lietuvoje, manau, tikrai daugiau niekada nebepamatysime vien dėl to, kad mūsų miškų plotai, nepaisant to, kad norėtųsi turėti juos didesnius, nedidėja dėl žemdirbystės. Didelės išmokos skatina žmones dirbti žemę.
Žinoma, yra nacionalinis planas, kiek turėtų būti miškų iki 2020 m., miškininkai tai stengiasi įgyvendinti ir miškų Lietuvoje tikrai daugėja. Galime būti ramūs, kad jų niekada nebus mažiau, o kasmet tik didės, bet tas didėjimas nepakankamas. Jei jų būtų daugiau, galėtume kalbėti apie galimus projektus rudųjų lokių populiacijai atkurti. Tačiau urbanizacija, miškų plotas, žmonių apgyvendinimo tankumas šiai rūšiai Lietuvoje gyventi niekada nebeleis.
Taip pat ir su lūšimis – buvo sukurta programa, galbūt kritikuotina dėl jos brangumo, į laisvę buvo leidžiami lūšiukai, ir iš esmės lūšių populiacija Lietuvoje stabilizavosi. Dabar po apskaitos bus galima pasakyti, kiek jų yra. Lietuvoje tikrai gyvena apie 100 lūšių. Pagrindinė problema – atskiri miškų plotai, kurie tarpusavyje nesusisiekia, ir tai iš esmės trikdo lūšių migraciją. Jei būtų koridoriai, žaliosios zonos, jos užtikrintų gyvūnų migraciją ir lūšių populiaciją Lietuvoje turėtume didesnę. Latviai net leidžia kasmet sumedžioti po 100–150 lūšių. To Lietuvoje, žinoma, niekada nebus.
– Lietuvos medžiotojai, be abejo, norėtų sumedžioti ir daugiau vilkų. Štai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos prezidento pavaduotojas Eugenijus Tijušas yra teigęs, kad „vilkų populiacija Lietuvoje klesti, o taip esą yra dėl to, kad valstybės institucijos, veikiamos suklaidintos visuomenės, užsikrėtusios grynąja meile vilkams“.
– Medžiotojai traukia įvairius argumentus, esą anksčiau nebuvo vykdoma apskaita ir t.t. Vilkai Lietuvoje buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Medžiotojai, matydami, kad vilkas kėsinasi į stirnas, vilką laikė natūraliu priešu ir jį medžiojo. Jei pažiūrėsime į tautosaką, vilkas visuomet vaizduojamas kaip blogas. Matyt, tebeegzistuoja stereotipas, kad vilkas yra piktas pilkis ir jį reikia sumedžioti ar subrakonieriauti. Medžiotojui visada norisi sumedžioti daugiau vilkų, juolab kad apeliuojama į žalą, kurią patiria ūkininkai. Tačiau ta žala susijusi ir su kitais skaičiais. Avininkystė kasmet plečiasi dešimtis procentų. Jei ūkininkas gyvulius laiko pamiškėje, natūralu, kad vilkas neis parą tykoti bebro ar vaikytis stirnos, bet sumedžios tai, kas lengvai sumedžiojama.
Kai buvau vaikas, mano tėvas buvo įsteigęs kooperatyvą ir laikė avis Mažeikių rajone. Kiekvieną mielą vasaros vakarą avis pargindavome į tvartus, kad jos būtų apsaugotos. Kai tik nepargindavome, kiekvieną dieną skaičiuodavome žalą, nes vilkai sugebėdavo ateiti ir papjauti avis. Yra gerų prevencinių atgrasymo priemonių, kurios leidžia apsaugoti savo gyvūnus – elektriniai piemenys, sutankintos tvoros, raudonos vėliavėlės ir pan.
– Kurie žvėrys, gyvenantys Lietuvoje, patys pavojingiausi?
– Matyt, pavojingiausias yra briedis. Susidūrimo su šiuo gyvūnu, skirtingai nei su kitais, pasekmės blogiausios, nes briedžio korpusas ganėtinai aukštas. Atsitrenkus į briedį, visas smūgis tenka kojoms, o korpusas krinta į automobilio saloną. Dauguma susidūrimų su briedžiu pasibaigia labai tragiškai. Būna, kad neišvengiama mirčių. Taip pat pavojingi susidūrimai su stumbrais, kurie sveria pusę tonos ir daugiau.
Kitas gyvūnas, kuris pavojingas galbūt ne žmonėms, o apskritai gamtai, – meškėnai. Tai – invazinis gyvūnas. Kuršių nerijoje 2016 m. buvo rasti keturi automobilių partrenkti meškėnai. Tai reiškia, kad jų daugėja, tie gyvūnai atkeliauja, matyt, iš Kaliningrado srities. Šiltėjant klimatui jie užkariauja vis daugiau teritorijų. Galbūt šaltesnis klimatas dar neleidžia jiems išplisti Lietuvoje.
Kuo jis pavojingas? Meškėnas yra rinkikas – jis gali sugauti žuvį, nebijo vandens, renka nuo žemės kiaušinius, yra puikus laipiotojas ir nuo jo gali nukentėti paukščiai. Tai pats pavojingiausias gamtai gyvūnas ir labai tikiuosi, kad jie neišplis. O šiaip visų kitų gyvūnų bijoti nereikia, jie patys labiau bijo žmonių. Net ir daugelis didelį stažą turinčių medžiotojų nėra matę vilko. Tai – beprotiškai protingas gyvūnas. Nepaisant to, kad mėgsta migruoti naktį, žengia miško keliukais, mineralizuotomis juostomis ar proskynomis. Pastebėti jį gana sudėtinga.
Prieš keletą metų buvo atvejis, kai Plungėje moteriškė pasakojo, kaip ėjo į paštą ir sutiko vilkus, jie esą ją lydėjo. Manau, kad tai pasaka arba moteris sumaišė vilkus su šunimis.
– Pavasarį elniai meta savo ragus, kurie yra tikra gėrybė žmonėms. Ar žmonės jau gali žengti į miškus ir jų ieškoti?
– Ragų ieškojimo sezonas jau prasidėjęs ir žmonės jų ieško. Anksčiau numesti ragai būdavo medžiotojų, kuriems priklauso medžioklės plotai, nuosavybė. Tačiau dabar tvarka pakeista, nes medžiojamasis gyvūnas yra valstybės nuosavybės. Be to, medžiotojams numesti ragai tikrai nėra trofėjus – trofėjumi jie laiko tik sumedžioto gyvūno ragus.
Taigi leidome ragus rinkti visiems žmonėms. Kurie mėgsta tai daryti, gali drąsiai eiti į miškus ir juos rinkti. Tik galbūt dabar tai padaryti sudėtinga, nes yra sniego ir ragų gali nesimatyti. Kai sniegas nutirps, ragų „medžiotojai“ pasipils į miškus.
Socialiniuose tinkluose yra netgi atskiros grupės žmonių, kurie ieško ragų. Jie giriasi savo laimikiais, demonstruoja, kas ką randa.
Vis dėlto žmonės randa ir blogų dalykų, pavyzdžiui, kilpų. Tačiau kilpų dėliotojus iš esmės pavyko sutramdyti, nes yra labai efektyvi priemonė – slaptos kameros. Anksčiau pareigūnui reikėdavo savaitę budėti prie kilpos. Dabar galima pastatyti kamerą, šiltai gerti kavą darbe ir gauti pažeidėjo nuotrauką.
