Alpakos spjaudosi kaip ir kupranugariai, todėl Agnietė turi būti atsargi. Keliskart spjūvio jai nepavyko išvengti, nes buvo patekusi tarp alpakų pykčio strėlių.
Nors šie gyvūnai pyktį reiškė jaunikliams, atrajota žolės masė tiško ant šeimininkės. Tokį „pasveikinimą“ moteris visada priima juokais, nes dėl to meilė iš Pietų Amerikos kilusiems gyvūnams nesumažėja.
A.Merkliopaitės ir vienoje Kauno kelių statybos įmonėje dirbančio M.Pranckūno jausmams alpakos netapo dideliu išbandymu, nes abu šių egzotiškų gyvūnų labai norėjo.
Miškininko ir ekologo profesijas įgijusį M.Pranckūną buvimas gamtoje traukia ne mažiau nei jo draugę. Todėl dažni apsilankymai A.Merkliopaitės senelių sodyboje Jurbarko rajone, Skirsnemunėje, porai prieš trejus metus pamėtėjo mintį dėl ūkinės veiklos. Palei Nemuną nemažai ganyklų, todėl vasarą alpakoms čia rojus.
– Kaip sekasi profesinę veiklą suderinti su pomėgiu auginti alpakas?
Agnietė: Paskaitų nėra daug, o vasarą turiu ilgas atostogas, todėl laisvu laiku sukuosi alpakų ūkyje.
Visi dažnai manęs klausia, ar sunku prižiūrėti alpakas.
Joms nereikia kasdienės priežiūros, kaip kitiems gyvuliams. Karves juk reikėtų kasdien melžti, o alpakų nereikia. Alpakų pieno pakanka tik jaunikliams maitinti, o žmonėms jo nelieka.
– Dirbate Vilniuje, bet jus tarsi pririšo ir Skirsnemunė. Kodėl būtent ten ėmėtės ūkinės veiklos?
Agnietė: Iš šio kaimo kilusi mano mama, čia gyvena seneliai. Vaikystėje daug laiko praleidau Skirsnemunėje, todėl vis dažniau čia grįžtu su draugu. Mano tėvai taip pat prisideda prie mūsų projekto.
Mindaugas: Sodyba nedidelė, tačiau yra nemažai pievų, kurias vasarą reikia nušienauti.
Iš pradžių galvojome apie avis – dairėmės tinkamos veislės, tačiau kartą pamatėme internete alpakos nuotrauką. Nuo to viskas ir prasidėjo. Ėmėme domėtis ir netrukus apsisprendėme, kad geriausia vis dėlto būtų alpakos, o ne avys.
Agnietė: Anksčiau seneliai laikė gyvulių, tačiau dėl solidaus amžiaus jau atsisakė ūkio. Kurį laiką tvartas ir daržinė buvo tušti, o dabar šie ūkiniai pastatai mums praverčia.
Daržinė stovi jau devyniasdešimt metų ir atrodo varganai, todėl sukame galvą, kaip ją paremontuoti. Norėjome, kad sodyboje būtų daugiau gyvybės. Iš vaikystės atsimenu, kad seneliai laikė karvę, avių. Tačiau vėliau nieko neliko. Nesinorėjo, kad pievos būtų tuščios.
Prie namų pusantro hektaro driekiasi pievos, kitos – toliau, todėl ganyti nelabai patogu.
Kaimynai leido naudotis jų ganykla. O prie Nemuno lankose ruošiame šieną, nes dabar ir jo nemažai reikia. Tokie mūsų žemiški rūpesčiai!
– 2013-aisiais įsigijote tris alpakas, dabar ūkis išsiplėtėte iki 18. Ar dažnai tenka priimti alpakų jauniklius?
Agnietė: Jauniklių ir pirkome, ir patelės jų atsivedė. Pirmais metais alpaka susilaukė vieno patinėlio, antrais pasaulį išvydo du jaunikliai, o šįmet – penki. Džiugu, kad ūkis plečiasi natūraliai, vis mažiau alpakų reikia atsivežti.
Mindaugas: Alpakos vaikingumas labai ilgas – beveik metai. Savo augintinių prieauglį planuojame vasarą, kad jaunikliams būtų šilta. Alpakos mažylius paprastai atsiveda pačios, jų nereikia priimti.
Kai tik jas įsigijome, manėme, kad bus sunku, kai reikės priimti gimdymą. Bet sykį trijulė išėjo į ganyklas, o namo grįžo jau keturiese, mat viena pievoje ramiai atsivedė jauniklį.
Aišku, pasitaiko, kad prireikia ir pagalbos. Dabar jau daug drąsiau negu iš pradžių, nes daugiau apie tai suprantame, yra su kuo pasikonsultuoti.
– Iš kur sėmėtės žinių, kaip reikia auginti Lietuvoje retus gyvūnus?
Mindaugas: Iki šiol semiamės žinių iš įvairių šaltinių. Internetas – beveik visagalis, o bendravimas su patyrusiais alpakų augintojais neįkainojamas. Jei kur nors keliaujame, stengiamės aplankyti ir vieną kitą alpakų ūkį. Taip atsirado pažįstamų Belgijoje, Anglijoje, Švedijoje.
Agnietė: Alpakų auginimas turi savitų ypatumų – vienos laikyti negalima, nes gyvūnas nemėgsta vienatvės.
Todėl iš pradžių iškart įsigijome tris pateles. Bandoje galėtų būti ir vienas patinas. Bet norėjome įvairovės – kitokių vilnos spalvų, tad šiuo metu turime šešis patinus: po du subrendusius, „paauglius“ ir jauniklius.
Patelės ir patinai kartu negyvena – vieni ganosi vienoje lankoje, kiti – kitoje. Lygiai taip pat žiemą jie įkurdinti skirtinguose tvartuose.
Kuo mažiau laiko kartu praleidžia, tuo ramiau visiems. O pasimatymus jau mes organizuojame tuomet, kai nusprendžiame didinti bandą.
Alpakos gali jauniklius vesti ištisus metus, bet patogiausia mums, kai mažyliai pasaulį išvysta vasarą, kai nešalta, patelės turi daug pieno, o ganyklose daug žolės.
– Iš kokių šalių alpakos atkeliavo į jūsų sodybą?
Mindaugas: Pirmosios buvo atgabentos iš jų tėvynės – tiesiai iš Čilės. Gyvūnai skrido į Olandiją, po to per Lenkiją keliavo į Lietuvą.
Vėliau keletą jų pirkome Lenkijoje, o naujausias bandos papildymas – iš Didžiosios Britanijos. Galvojame apie selekciją, todėl svarbu, kad bandoje būtų įvairios kilmės gyvūnų.
Agnietė: Nors alpakų tėvynė – Pietų Amerika, jos paplitusios visame pasaulyje. Šių gyvūnų auginimo tradicijos nusistovėjusios, todėl Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse yra nemažai puikių ūkių.
Pastaruoju metu džiaugiamės pirkiniu iš Anglijos – įsigijome veislinį patiną Narrative’ą („narrative“ išvertus iš anglų k. – pasakojimas). Tikimės, kad kilmingo patino palikuonių vilna bus kokybiška.
– O kaip jūs dalijatės ūkio darbus?
Mindaugas: Darbai nenutrūksta nei žiemą, nei vasarą. Nesame ūkininkai, paramos negauname, gyvename iš atlyginimų. Labai daug ką tenka daryti patiems.
Sodyba sena, po truputį bandome ją pritaikyti savo poreikiams. Beveik nuolat vyksta kokia nors rekonstrukcija.
Bet didžiausias darbymetis vis dėlto vasaros pradžioje. Tada ir alpakas reikia kirpti, ir šienu pasirūpinti, ir jauniklių sezonas prasideda.
Agnietė: Mindaugas daugiau atsakingas už gydymą, bendravimą su veterinarijos gydytojais. Pasitaiko, kad jos sunegaluoja.
Be to, reikia daryti tyrimus dėl parazitų, duoti vaistų.
Veterinarijos paslaugų prireikia atliekant echoskopijos tyrimus, jeigu norime sužinoti, ar patelės bus vaikingos.
Pati alpakų nekerpu, tai – Mindaugo atsakomybė, nelengvas vyriškas darbas. Aš rūpinuosi vilna.
– Pati verpiate siūlus?
Agnietė: Dabar jau ir aš pradėjau verpti rateliu, tik laiko nedaug tam lieka. Verpti mane išmokė mama, nors ji savarankiškai pabandė, pasimokė ir viskas pavyko.
– Dėvite alpakų vilnos mezginius?
Agnietė: Iš mūsų alpakų vilnos numegztų drabužių turiu nedaug, nes nespėjau dar jų primegzti. Tačiau su draugu nešiojame šiltas alpakų vilnos pirštines, kepures, šalikus.
Iki Kalėdų turėčiau baigti megzti kepurę, nes tai bus dovana. Prieš šventes dėl dovanų nereikia sukti galvos.
– Ar jūsų gyvūnai švelnaus charakterio?
Agnietė: Alpakos savo charakteriu labiausiai panašios į žirgus. Ir vieni, ir kiti protingi, jaučia žmogų. Žinoma, alpakos ir jų jaunikliai nėra tokie švelnūs kaip kačiukai ar šuniukai ir taip dažnai nereikalauja glostymo, prisilietimo. Tačiau tai – bendraujantys gyvūnai.
Mindaugas: Kai buvo atgabentos pirmosios alpakos, iš karto pastebėjome, kokie šie gyvūnai protingi ir kultūringi. Dėl to jie labiausiai man ir patinka.
Jei yra tvora, alpaka per ją nesibraus, nors ir peršokti laisvai galėtų. Tačiau ji supranta tai kaip ribą. Suvokia, kad eiti negalima, ir neina.
O kiek esu girdėjęs pasakojimų iš avių augintojų, kad būna atvejų, kai avis ir užsimuša į tvorą atsitrenkusi.
– Alpakoms patinka lietuviška gamta ir orai?
Mindaugas: Lietuviška žiema jų tikrai negąsdina. Teko girdėti, kad jos sėkmingai auginamos ir Norvegijos šiaurėje, jau už poliarinio rato. Yra dvi alpakų rūšys – Suri ir Huacaya. Pastaroji labiau paplitusi. Suri jautresnė šalčiams, greičiausiai todėl Lietuvoje jų ir nėra.
Agnietė: Jeigu nėra didelių darganų ir šalčių, alpakos didžiąją dienos dalį vaikštinėja po lauką, sniegą. Vakare uždarome į tvartą.
Joms, kaip ir žmonėms, žiemą norisi daugiau šviesos. Mindaugas įdiegė automatinį apšvietimą – kad diena alpakoms atrodytų ilgesnė, vakare įsijungia šviesa.
– Jus į porą suvedė ne alpakos. Kur užsimezgė jūsų pažintis?
Mindaugas: Mes pažįstami seniai. Kai susipažinome, tikrai negalvojome apie alpakas.
Agnietė: Susipažinome prieš daug metų visai neromantiškai – internete. Susidraugavome, ir tiek. Mūsų draugystei jau netoli dešimties metų.
Smagu, kad abiem priimtina alpakų priežiūra.
– Ar planuojate vestuves?
Agnietė: Gali būti, kad tuoksimės, bet konkrečių planų dar nėra. Ar vestuvių fotosesiją įsivaizduoju tarp alpakų? Tikriausiai ne.
Žinau, kad Japonijoje siūloma išsinuomoti alpaką vestuvių fotosesijai. Japonai šiais gyvūnais labai žavisi. Tačiau mudu tokio scenarijaus nekuriame.
– Turbūt paryčiais keliatės, kai iš Skirsnemunės vykstate į darbą sostinėje?
Agnietė: Į darbą kartais tenka susiruošti iš Kauno, nes čia dirba draugas. Kaunas – tarpinė mūsų stotelė, iš jos vykstame į vieną ar kitą pusę.
Sodyboje būname ne kasdien, tačiau seneliai akį užmeta į alpakas.
Mindaugas: Mūsų alpakos labai savarankiškos. (Juokiasi.) Bet visai be priežiūros jų nepaliekame. Alpakų dienos rutina visą laiką ta pati: jos žino, kaip elgtis, kada grįžti į tvartelį.
Kad būtų mažiau kasdienės priežiūros, vis stengiamės ką nors supaprastinti.
Naujausias pasiekimas – automatinė girdymo sistema. Nemažai teko pavargti, bet dabar nereikia alpakoms nešioti vandens, pats atbėga, o esant minusinei temperatūrai dar ir neužšąla.
