Prižiūrėtojais jie turbūt negali skųstis, badas negresia, o štai narvai – apgailėtinos būklės. Jeigu juos pamatytų kitų Europos šalių zoologijos soduose gyvenantys gentainiai, turbūt iškart pasiskųstų gyvūnų teisių gynėjams.
Keturkojai, plunksnuočiai, net ropliai turbūt ne kartą regėjo Zoologijos sodo takais vaikštinėjančius Aplinkos ministerijos ir kitų valdžios įstaigų tarnautojus, kurie pritariamai linksėjo galva girdėdami pasakojimus apie varganus gyvūnų būstus.
Šie kostiumuoti ponai nuolat kartojo apie būtinybę gyvūnų buveinę atnaujinti ir žadėjo ieškoti lėšų tokiam projektui, tačiau jokių reikšmingų pokyčių taip ir neįvyko, o liūtai lig šiol pavydžiai žvelgia į anapus tvoros lakstančius pudelius, kuriuos šeimininkai nuolat išveda į Ąžuolyno parką pramiklinti sąnarius ir net paleidžia nuo pavadžio.
Apie būtinybę visiškai atnaujinti dar prieškario metais Kaune įkurtą Zoologijos sodą kalbama jau beveik du dešimtmečius, nes jis nė iš tolo neprilygsta geriausiems Europos šalių pavyzdžiams.
Pernai atrodė, kad projektas pagaliau pajudės iš mirties taško. Gyvūnų būstus planuota atnaujinti etapais ir užbaigti 2020-aisiais.
Visus senuosius gyvūnų aptvarus planuota nugriauti arba atnaujinti juos išplečiant bei pritaikant patogesniam gyvenimui. Zoologijos sodo vadovai kalbėjo apie tokias permainas, kurias pavertus tikrove būtų negėda globotiniams pažiūrėti į akis.
Techninius projektus rengę specialistai taip pat žinojo apie žmonių, kuriems pavesta rūpintis nelaisvėje atsidūrusių gyvūnų gerove, gerus norus, todėl pasistengė, kad šis kompleksas nedarytų gėdos miestui ir visai šaliai. Visi gerai žino, kad Zoologijos sodas yra tapęs vienu Kauno simbolių ir visiškai jį uždaryti turbūt nebūtų protingiausias pasirinkimas.
Štai tuomet paaiškėjo, kad norint atnaujinti Zoologijos sodą reikėtų maždaug 43 mln. eurų. Zoologijos sodą valdančios Aplinkos ministerijos vadovai išvydę šiuos skaičius turbūt neteko žado. Už tokią pinigų sumą galima atnaujinti kelias dešimtis daugiabučių, o čia siūloma atnaujinti tik gyvūnų būstus!
Jeigu gyvūnai galėtų kalbėti, turbūt paklaustų: „Ar mes prašėme, kad laikytumėte aptvaruose? Paleiskite į Prienų šilą!“
Projektuotojai vėl ilgai sėdėjo palinkę ties brėžiniais ir skaičių lentelėmis. Galutinis jų darbo rezultatas – projekto sąmata sumažinta daugiau kaip 10 mln. eurų.
Visi dokumentai vėl nukeliavo į Aplinkos ministeriją, tačiau šios įstaigos tarnautojai vėl dėlto purtė galvą – Zoologijos sodui atnaujinti esą galima skirti apie 11 mln. eurų, todėl trigubai didesnė sąmata visiškai nesuprantama.
Atrodytų, ir tokia pinigų suma nėra menka, tačiau nereikėtų užmiršti, kad Zoologijos sodas užima milžinišką teritoriją, o jame gyvena apie 2000 gyvūnų, kuriems reikalingos atskiros patalpos ir apgyvendinti po vienu stogu jų neišeina. Ir šiaip gyvūno būstas – tai ne malkoms sukrauti skirta pašiūrė, kurią košia vėjas.
Žinant didėjančias statybos darbų kainas, turima pinigų suma gali sudaužyti visas gražias svajones iš esmės pagerinti gyvūnų gyvenimo sąlygas. Gal tuomet geriau nepradėti didžiųjų permainų, nes kažkas liktų nuskriaustas ir dar ilgai tektų kaulyti pinigų iš Aplinkos ministerijos ar Vyriausybės, o lankytojams tektų brautis iki norimo taško pro statybviete virtusias erdves.
Galbūt tokioje situacijoje vertėtų pagalvoti apie Zoologijos sodo ir jame įkurdintų gyvūnų skaičiaus mažinimą, atsilaisvinusius plotus panaudoti komerciniams tikslams, o gautus pinigus – kompleksui atnaujinti?
Kita vertus, mažėjantis gyvūnų skaičius gali sumenkinti lankytojų susidomėjimą Zoologijos sodu ir drauge sumažinti pajamas.
Išties Kūčių vakarą turėtų ką pasakyti Aplinkos ministerijos vadovams Zoologijos sodo gyventojai, jeigu tik galėtų kalbėti, o valdininkai bent kartą sutiktų jų išklausyti.
„Laikinoji sostinė“
