Maistą šios būtybės pasigauna tomis pačiomis, į plunksnas ar žiedlapius panašiomis ataugomis. O štai pačiuptą maistą apdoroja U formos virškinimo trakte t.y. gyvūno burna ir išangė yra viena šalia kitos.
Videosiužete, kurį internetinėje svetainėje patalpino „Atlantis Bali“, matyti galybė įvairiausių egzotiškų sutvėrimų, plaukiojančių netoli Balio salos, Indonezijoje, tačiau įspūdingiausias eksponatas – tarsi plunksnomis apsaugusi jūrų lelija.
Jūrų lelijos (lot. Crinoidea) gyvena tiek sekliuose vandenyse, tiek gelmėse iki 6000 metrų. Jūrų lelijoms būdinga penkiaspindulinė simetrija, bet jos dažniausiai turi daugiau nei 5 čiuptuvus. Čiuptuvų pakraščiais išsidėsčiusios dvi eilės atšakų – pinulių.
Dažniausiai turi stiebelį, kuriuo tvirtinasi prie subsrato. Stiebelio kalkiniai nareliai tarpusavyje jungiasi judriai, todėl jis gali įvairiai išlinkti. Stiebelis prie substrato prisitvirtina šaknų formos ūseliais (cirri). Dauguma jūrų lelijų prisitvirtinusios gyvena tik jaunos, o suaugusios laisvai plaukioja. Stiebeliui redukuojantis ūseliai išlieka.
Žinoma keletas šimtų dabar gyvenančių rūšių, bet seniau buvo labai gausios tiek rūšimis, tiek skaičiumi. Kai kurie stori viduriniojo ir vėlyvojo paleozojaus klinčių telkiniai sudaryti vien iš suirusių jūrų lelijų skeletų.
Jūrų lelijos minta filtruodamos smulkias maisto daleles iš vandens plunksniškais čiuptuvais. Jūrų lelijos dauginasi lytiškai. Skirtalytės. Kiaušinėliai ir sperma išleidžiami į vandens srovę, kur įvyksta apvaisinimas. Iš kiaušinėlių išsivysto statinaitės formos dugninės lervos, turinčios viršūninį blakstienėlių kuokštą. Nusėdus ant grunto pradeda augti stiebelis. Subręsta per 10-16 mėnesių. Bestiebių lervos stiebelis nulūžta ir lieka tik ūseliai.
Dauguma jūrų lelijų stiebelio neturi ir laisvai plaukioja. Stiebuotosios jūrų lelijos sėslios, bet esant reikalui gali lėtai judėti.
