Akivaizdu, jog jie medžio viršūnėje lizdą paliko neseniai, krisdami, kaip įprasta, kūlvirsčia žemyn ir nepatyrė traumų.Tėvai kažkur netoliese iš saugaus atstumo stebi, kaip mažyliai pažeme ropinėja ir kasdien atneša jiems maisto.Visad – šviežienos, paprastai sumedžiotų silpnesnių paukščių.
Šįkart sotūs ir ramūs didžiųjų apuokų mažyliai matyt neseniai sudorojo tėvų atneštą jų užkapotą kranklį. Po godžių pietų liko tik vieno sparno liekanos. O juk grobis – krankliai – taip pat plėšrūnai, jėgų tikrai nestingantys. Kaip didysis apuokas jį įveikė? „Žinoma, iš pasalų naktį, nes apuokai tamsoje puikiai regi ir sėkmingai puola“, – sako S.Rumbutis.
Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojai D.Dementavičius ir S.Rumbutis, pakvietę vakar žurnalistę klajonėms į vieną iš pelkėtų Nemuno deltos miškų, šiuo gyvuoju radiniu nudžiugo. Nuo 2003 metų pamario krašto miškuose tyrinėję ir vykdę jūrinių ir mažųjų erelių rėksnių apsaugos darbus, prieš 3 metus netikėtai aptiko vieną iš nykstančių Didžiųjų apuokų perimvietę. Dabar jų – jau keturios. „Šie paukščiai, kaip ir kiti pelėdinių rūšiai priklausantys, savo lizdų nesuka, o naudojasi kitų sukrautais, dažniausiai – erelių“, – pasakoja ornitologai.
Tinka apleisti ar užgrobti kitų stambiųjų paukščių lizdai. Šį kartą du jauniklius Šilutės apylinkėse pora išperėjo dirbtinoje lizdavietėje, kurią ornitologai, vykdę Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsaugos Lietuvos miškuose projektą, buvo įrengę dėl šių paukščių šeimų gausėjimo. Ta platforma(jau antra iš eilės) puikiai pasinaudojo Didieji apuokai. Du jų paaugę mažyliai, akivaizdu, neseniai nuriedėjo žemyn ir sparnus mankštins ant žemės. „Žinoma, jei tėvai nuo plėšrūnų sėkmingai išsaugos, savimi mažiai pasirūpinti išmoks dar šią vasarą“,- sako D.Dementavičius.
Dar vieną naują Didžiųjų apuokų perimvietę – jau ketvirtąją iš eilės -šie muziejaus darbuotojai neseniai aptiko ne medyje, o Minijos slėnyje ant kelprėšos. „Ir ši ketvirtoji jauniklių vada džiugina, nes nykstanti apuokų rūšis tapo šiek tiek skaitlingesnė“, – sako vyrai.
Didieji apuokai yra reta ir sėsli sparnuočių rūšis, jos mitybos bazė – silpnesni paukščiai. Naktimis užkapoja antis, kirus ar varnas. Gyvena ir veisias įvairaus tipo girose netoli vandens telkinių, kuriuose telkiasi paukščiai. Iki šiol Lietuvoje aptikta tik apie 20 perinčių Didžiųjų apuokų šeimų.
Šių ornitologų įkurtą Gamtosaugos projektų vystymo fondą kasmet remia visos savivaldybės, kuriose vykdyti jūrinių ir mažųjų erelių rėksnių apsaugos ir tyrimų (dabar ir didžiųjų apuokų) darbai, išskyrus Šilutės. O juk šiame krašte nuo 2003m. jūrinių erelių populiacija išsiplėtė nuo 10 iki 22 porų. Tam įtakos turi dirbtinių lizdaviečių kūrimas ir kirtaviečių spindžio reguliavimas, etc.
Bet į paramos prašymą savivaldybės ekologas yra atsakęs, jog krašto vystymosi strategija yra kita.
Šilutė dosniau dalija valdišką paramą prikaistuvių fiestai, „čempioniškų“ žuvienių su alkoholio tvaiku srėbimui uoste.
Lietuvoje per pastruosius 13 metų jūrinių erelių populiacija nuo 60-80 porų išaugo iki 120-150. Šilutės rajono teritorijoje jau peri 22, Neringos – 7, Klaipėdos – 3, Pagėgių – 2 poros. Pamario krašte ornitologai šiemet apžiedavo jau 20 jūrinių erelių jauniklių.
