Gali būti, kad kadaise panašiai būta ir Lietuvoje. Nepaisant to, šie paukščiai yra turbūt labiausiai neigiamai vertinami iš visų sparnuočių, netgi pravardžiuojamų „dangaus žiurkėmis“.
Tai – kormoranai, paukščiai, kuriuos norima išnaikinti, nes jie neva daro žalą saugomoms teritorijoms, žuvininkystei ar miškininkystei.
Vos netapo Kuršių nerijos simboliu
Visai neseniai minint, Kuršių nerijos nacionalinio parko 25-metį, vyko Kuršių nerijos paukščio rinkimai. Konkursą paskelbė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, bet jam nė nepasibaigus, ėmė jį ir nutraukė. Priežastis?
Oficialiai teigta, kad konkursas nutrauktas, nes neva iš 7 tūkstančių balsavusiųjų tik maždaug trečdalis balsų buvo tikri.
Tačiau konkursą galėjo sukliudyti ir tai, kad Kuršių nerijos paukščiu vos netapo kormoranas, už kurį atiduota net 57 procentai balsų.
Dar prasidėjus konkursui Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser vylėsi, kad kormoranai netaps simboliniu Kuršių nerijos paukšiu.
„Labai tikiuosi, kad kormoranas netaps simboliniu nerijos paukščiu, nenoriu net apie tai galvoti. Tikiu, kad žmonės pamąstys apie Kuršių nerijos trapumą ir išskirtinumą. Išrinkime paukštelį, kuris atitinka šitos nepakartojamos vietos dvasią, kuris susijęs su vietine tautosaka, papročiais, minimas dainose. Kad ir varna. Ji istoriškai labai susijusi su Neringa, kažkada jas gaudė tinklais ir iš varnienos gamino skanius patiekalus,nuo seniausių laikų pridaryta daugybė varnų nuotraukų“, – portalui lrytas.lt sakė A.Feser.
Kormoranai nepatinka ne tik jai. Jau nebe pirmus metus diskutuojama apie didžiojo kormorano likimą Juodkrantėje. Kai kurie politikai pasisako už drastišką populiacijos reguliavimą, nes dėl jų išmatų džiūsta medžiai bei krūmynai. Teigiama, kad kormoranai ypač pakenkė sengirei ties Juodkrante.
Kormoranais piktinasi ir žvejai, kurie teigia, kad šie paukščiai išnaikina nemažai žuvies. Žvejai šį savo konkurentą netgi vadina „dangus žiurke“.
Iš dangaus nukritęs ženklas
Tačiau gamtininkai atremia visus šiuos argumentus ir baisisi užmoju naikinti kormoranus. Jie įsitikinę, kad šie juodi paukščiai šmeižiami be reikalo.
Vienas tokių kormoranų gynėjų – Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis, kuris rimčiau į šiuos paukščius išsaugoti siekiančių žmonių gretas po keisto nutikimo.
Karklėje, kur yra Pajūrio regioninis parkas, vienas kormoranas nukrito tiesiai iš dangaus ir pramušė vietos gyventojo, seno žvejo stogo tris čerpes.
„Kai Karklėje iš dangaus pradėjo kris kormoranai, pagalvojau, kad tai – savotiškas gamtos siųstas ženklas atkreipti dėmesį į šiuos nuolat nepelnytai šmeižiamus gyvūnus. Ir tarsi tyčia nuo 2013 metų tų paukščių pradėjo gausėti jų nakvynės vietoje“, – prisiminė ekologas, tebeturintis lemtingojo kormorano iškamšą.
Ekologas pastebėjo, kad didesnė dauguma parko lankytojų yra pripumpuoti juodos neapykantos nekaltam sparnuočiui. Todėl jau dvejus metus bando aiškinti ir šviesti žmones apie jų vietą ekosistemoje, jų faktinę įtaką aplinkai bei neigti visus iš piršto laužtus mitus apie šį paukštį.
Kelia pavojų sengirei?
E.Paplauskis mano, kad neteisinga būtų kaltinti kormoranus dėl miškų naikinimo.
„Aš netgi apytiksliai išmatavau kormoranų kolonijos užimamą plotą. Jo dydis yra apie 14 hektarų, o štai nenaudojamam Nidos oro uostui buvo iškirstas tik perpus mažesnis plotas – apie 7 hektarai plyno kirtimo.
Dar daugiau, per porą dienų plynais kirtimas mūsų šalyje iškertame ženkliai daugiau miško, arba užtvindo ir nudžiovina kelios bebrų šeimynos, nei visi Lietuvos kormoranai nudergė per 20 metų“, – pastebėjo E.Paplauskis.
Portalo lrytas.lt šaltinių teigimu, kormoranynas šiuo metu užėmė gerokai mažiau negu 2 proc. sengirės ploto. Toje vietoje, kur kolonijos epicentras buvo prieš 10 metų, dabar yra puikus jaunuolynas ir jokių naikinimo požymių ten nematysi.
„Niekas nesiginčija, kad būtinai reikėtų pristabdyti kormoranų plitimą į sengirės pusę, bet tam yra daromi baidymai, dėl kurių kolonija nebeplinta. O ten, kur gyvena esama kolonija, tegul kormoranai ir toliau egzistuoja“, – įsitikinęs E.Paplauskis.
Kalbėdamas apie kormoranų kolonijas ekologas pridūrė: „Suprantama, kormoranai nesuderinami su gamybinėmis medienos plantacijomis, mišku kartais vadinamomis, tačiau gamtinėse teritorijose jiems vietos turi likti“.
Karpis – ne prioritetas
Nors kormoranai kaltinami ir tuo, kad yra žuviaėdžiai, išnaikinantys nemažą dalį Kuršių marių žuvies, E.Paplauskis atkreipė dėmesį, kad Kuršių mariose yra daug žuvialesių paukščių rūšių.
Pas mus, pavyzdžiui, didysis dančiasnapis net buvo įtrauktas į Raudonąją knygą, nors žuvelių net viena šeimyna, paprastai turinti per 10 jauniklių, sulesa labai daug.
Pasaulyje visų mylimų pelikanų taip pat kažkodėl niekam nešauna į galvą naikinti, nors žuvų sulesa daugybę.
„Visi turbūt išsižiotų, jeigu kažkas pasiūlytų naikinti didžiuosius dančiasnapius vien todėl, kad žuvį gaudo“, – šyptelėjo E.Paplauskis.
Nors kormoranai nesunkiai prarytų puskilogramį karpį, nemažą starkį, bet toks toks skanėstas nėra jų prioritetas.
Dažniausiai jie minta smulkia žuvimi, daugiausiai 8-14 cm dydžio. Kaip parodė ichtiologo, dr. Žilvino Pūčio atlikti kormoranų skrandžio turinio tyrimai, daugiausiai šie paukščiai suryja kuojų, ešerių. Starkiai, dėl kurių išgaudymo kaltinami kormoranai, yra toli gražu ne pagrindinis jų maistas.
E.Paplauskis stebėjosi, kad žmonės kaltina kormoranus, kurių tėra apie 10 tūkstančių, neva mus apvalgo. Didžiausią pavojų verslinei žuvininkystei, gamtininko įsitikinimu, daro pats žmogus.
Tokios pat nuomonės yra ir mokslininkas ichtiologas Ž.Pūtys, tyrinėjęs kormoranų poveikį verslinei žvejybai. Prieš kelerius metus LRT Radijui mokslininkas tvirtino, kad kormoranai daugiausia minta jaunomis, 2-3 metų amžiaus žuvimis, kurių nykimą dažnai daug efektyviau kompensuoja įvairūs biologiniai kompensaciniai mechanizmai.
O štai žvejai gaudo subrendusias žuvis, kurios išneršia palikuonius, taigi padaro kur kas didesnę žalą. Be to, verslininkai išgaudo daug daugiau žuvų, nei jų konkurentai kormoranai.
Gamtininkų viltis
Kormoranai, anot E.Paplauskio, atlieka svarbią misiją – sumedžioja invazinį juodažiotį grundalą, kurio plitimą būtina pažaboti, nes jis kelia pavojų vietinėms žuvų rūšims.
„Iš Juodosios jūros juodažiočiai grundalai atkako į Baltijos jūrą ir per dešimtmetį čia jų padaugėjo gal tūkstančius kartų. Jie dauginasi ir plinta kosminiais greičiais ir visoje Baltijos priekrantėje jau tapo masine žuvimi.
Kormoranai yra mūsų viltis, labai svarbi jų reguliacijos priemonė. Kaip parodė tyrimai, trečdalį jų skrandžiuose aptiktų žuvų sudarė būtent tas invazinis grundalas“, – paaiškino E.Paplauskis.
Žinoti dar XVIII amžiuje
Kormoranai laikomi invazine rūšimi, tačiau Lietuvoje jie gyvena jau ne vieną šimtmetį. Dar XVIII amžiaus pradžios rašytiniuose šaltiniuose galima aptikti informacijos apie tuo metu ties Juodkrante perėjusius kormoranus.
Deja, XIX amžiaus antroje pusėje, atsižvelgdama į vietos girininkų rekomendacijas ir žvejų skundus, Prūsijos valdžia leido juos išnaikinti.
Į buvusią koloniją Juodkrantėje po šio genocido kormoranai grįžo tik po šimtmečio – 1989 metais.
E.Paplauskis pasakojo, kad Lietuvoje apskritai nėra paukščių, kurie iš čia būtų kilę. Net gandrų kilmės centras yra Afrika. Taigi visos paukščių rūšys tam tikra prasme yra invazinės.
Europoje endeminių rūšių taip pat yra mažai, apie 10 rūšių. Juk po senąjį žemyną kadaise slankiojo ledynai. Taigi visos paukščių rūšys tam tikra prasme yra invazinės.
Paukščius netgi prijaukina
Kormoranai yra labai įdomūs paukščiai.
„Kormoranas yra ganėtinai archajiškas žuviaėdis, kuris net neturi mechanizmo plunksnoms riebalais sutepti, kaip dauguma vandens paukščių. Todėl nardydamas jis kiaurai peršlampa ir, kad galėtų pakilti, plunksnas visų pirma turi išsidžiovinti. Štai kodėl labai dažnai kormoranus pamatysite tupinčius ant akmenų, molo ir saulėje džiovinančius išskleistus sparnus“, – paaiškino E.Paplauskis.
Medžioja kormoranai grupėmis, neretai užspiesdami į įlanką žuvis. Suorganizuoti grupinei medžioklei reikalingas gana aukštas intelektas – juk svarbu veikti gana darniai.
Azijos šalyse kormoranai yra netgi naudojami žūklei. Prijaukintiems paukščiams ant kaklo užmaunamas specialus žiedas, trukdantis sugautą žuvį praryti. Būdamas alkanu kormoranas prigaudo žuvies daugiau, nei jam reikėtų. Vėliau paukštis pražiodomas ir žuvis paimama. Žinoma, už pastangas dalis grobio atiduodama pačiam kormoranui.
E.Paplauskis yra aptikęs užuominų, kad kažkada panašiu būdu, pasitelkus kormoranus, buvo medžiojama ir Kuršių Nerijoje. Taigi kormoranai yra pakankamai socialios ir išsivysčiusios būtybės, greičiausiai turinčios ir jausmus.
„Tai nėra negyvas padaras, kurį ėmei, nušovei ir viskas. Tai – gyva būtybė, kuri bendrauja, komunikuoja, kuria sudėtingus socialius ryšius ir kenčia kaip kiekvienas gyvas padaras“, – priminė ekologas.
Tačiau kai kuriems žmonėms kormoranai veikiausia nepatinka dėl ilgalaikės šmeižto ir juodinimo kampanijos. Be to, E.Paplauskis mano, kad nemalonę šie paukščiai užsitraukė ir dėl psichologinių priežasčių.
„Labai dažnai taip būna, kai žmogus savo dvasinį luošumą, sužeistumą, ydas perkelia ant kito objekto. Psichologijoje yra toks metodas – perkėlimas. Kai tavyje tūno kažkoks blogis: godumas, nevalyvumas, matai jį ir kitame, šiuo atveju, kormorane ir tai sukelia didžiules emocijas. Todėl pirmiausia kormoranų nemėgstantys žmonės turėtų susitvarkyti patys su savimi“, – kalbėjo E.Paplauskis.
