Kai kas galbūt atkreipė dėmesį ir į tai, ką veikė pirmą sykį pavasarį pamatytas gandras – sakoma, kad pagal tai galima spėti, kokie bus visi ateinantys metai: sėslūs, kupini nuotykių, o gal poringi ar vaisingi. Beje, ar žinote, iš kur atsirado pasakymas, kad gandrai neša vaikus?
Apie tai ir dar daugiau papasakojo Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas Jonas Vaiškūnas, kuris neabejoja, kad gandras lietuvių mitologijoje, kur visiems sparnuočiams teikta didelė reikšmė, yra ypatingas paukštis.
Manė, kad skrenda į dausas
Tai, kad senovės lietuviams paukščiai buvo svarbūs, galima spręsti pagal mūsų galaktikos pavadinimą. Juosta, kurioje matosi daugiausia žvaigždžių, lietuviškai vadinama Paukščių Taku. Dar kitaip lietuviškai ji vadinta Gervių Taku, Žąsų Taku arba Vėlių Taku.
Anot J.Vaiškūno, anksčiau žmonės tikėję, kad Žemė yra plokščia, virš jos esti dangus, kuris nuo mūsų akių dengia kitą erdvę – dausas. Jas pamatytume, turėtume pakilti virš dangaus dangčio.
Mūsų protėviai nesuprasdavo, kur paukščiai pradingsta rudenį, nes nežinojo, kad Žemė yra apvali. Rudeninis jų išskridimas buvo sietas ne su kelione į šiltuosius kraštus, bet su pasitraukimu į virš dangaus skliauto esančią erdvę.
„Žmonės sakydavo, kad Paukščių Takas rodo paukščiams kelią į dausas. Manyta, kad tamsesnės Paukščių Tako vietos yra angos į aną pasaulį, pro kurias praskridę sparnuočiai atsiduria anapusybėje – ten, kur iškeliaus ir mūsų sielos po mirties, jeigu to nusipelnėme“, – paaiškino etnoastronomas.
Taigi manyta, kad gandrai ir kiti paukščiai rudenį išskrenda į pomirtinį pasaulį, kur palydi ir mirusiųjų vėles, o pavasarį, grįždami iš ten, atneša į Žemę dvaseles, kurios galėtų įsikūnyti į būsimus naujagimius.
Bent jau tokią hipotezę iškėlė J.Vaiškūnas, kuris spėjo, kad gandro parskridimas ir skraidymas virš sodybos, kurioje gyvena vaikų galinti susilaukti pora, sietas su savotiška reinkarnacija.
Paukščiai parneša žinių
Mūsų protėviai paukščius, kurie neva vieninteliai gali nuskristi ir sugrįžti iš ten, iš kur niekas negrįžta, laikė dievų pasiuntiniais.
Manyta, kad paukščiai yra tarpininkai tarp šiapus ir anapus ir per juos galima perduoti žinutę mirusiam artimajam, o grįždami jie gali kokią nors žinią parnešti iš ten.
Paukščiai apskritai laikyti svarbiais, savotiškais totemais, su kuriais privalu atitinkamai elgtis ir jų neskriausti.
Ne veltui visą kovą yra daug dienų, skirtų paukščių sugrįžimui pažymėti: vasario 24 dieną švenčiama Vieversio diena, kovo 10-ąją – 40-ties paukščių diena, kovo 19-oji yra Pempės šventė, o viską vainikuoja kovo 25-oji – Gandro šventė.
Netgi nesišukuodavo
Gandro šventė beveik sutampa su Pavasario lygiadieniu – diena, kai šviesa nugali tamsą.
Tad, J.Vaiškūno teigimu, nenuostabu, kad gandras savaime sietas su šviesa, saule ir laikytas svarbiausiu dievo paukščiu.
Jo parskridimas reikšdavo, kad žiema jau nugalėta, o tamsa, siejama su vėluma, velniu, vėlėmis ir pomirtiniu pasauliu, traukiasi.
„Manyta, kad gandras iš dausų parskridęs į gimtinę su savimi nešdavo ne tik pavasarį, bet ir dievišką žinią. Todėl Gandro šventė išties buvo labai svarbi, kuomet negalima buvo nieko dirbti, net plaukų šukuotis“, – pastebėjo etnoastronomas.
Versdavosi kūlio
Pirmą kartą pamačius parskridusį gandrą reikėdavo verstis kūlio. Esą tai padaręs žmogus turės pradėti gyventi kitaip, kartu su gamta pereiti į kitą būseną.
Ir išties sulig gandro sugrįžimu ir lygiadieniu pasaulis tarytum apsiversdavo aukštyn kojomis, kartu pasikeisdavo žmonių gyvenimo būdas. Po visiškai intravertiško buvimo prie šeimos židinio žiemą žmonių gyvenimas persikeldavo į lauką, kur vykdavo dauguma darbų. Namo žmonės grįždavo tik sutemus, ilsėtis.
Mityba irgi visiškai pasikeisdavo: žmonės galėdavo eiti kiaušiniauti, tai yra rinkti laukinių paukščių kiaušinių, džiaugtis pirmąja žaluma, vitaminais, sula, pirmosiomis uogomis ir vaisiais.
Šiuolaikiniai žmonės, dirbdami daugiausiai biuruose, tų milžiniškų pokyčių beveik nepastebi.
„Mūsų gyvenimas dabar nebe toks, nes mes turime elektrą ir mums tie gandrai nieko nebepraneša. Na, nebent galime šildymo sąskaitas stebėti – parskridus gandrams jos, žinoma, sumažėja. Štai čia mes irgi, kaip ir mūsų protėviai, galėtume pamatyti jų parskridimo naudą“, – juokavo J.Vaiškūnas.
Ypatinga reikšmė ir gandralizdžiui
Žmonės netruko pastebėti, kad gandrai mielai suka lizdus rate, iškeltame ant stulpo, kuris, etnoastronomo nuomone, mūsų protėviams buvo toks pat svarbus religinis simbolis, kaip krikščioniams kryžius. Juk ratas simbolizavo saulę ir šviesą.
Tad jeigu ant tokio svarbaus religinio simbolio, kaip ratas, savo lizdą susisukdavo dar ir Dievo paukščiu laikytas gandras, manyta, kad tai – ypatinga palaima.
Net ir dabar tikima, kad tie, kurių valdose įsikuria gandrai, bus ypač laimingi ir palaiminti.
Pirmąkart pamatėt gandrą? Štai reikšmės
Anksčiau žmonės stebėdavo gamtos ženklus ir pagal tai spręsdavo, kas reikšmingo gali įvykti, kam reikia pasiruošti. Nenuostabu, kad pagal gandrą, ypatingu laikytą paukštį, žmonės taip pat bandydavo nuspėti savo ateitį.
O reikšmės priklausydavo nuo to, kas spėliojo: ūkininkai pagal tai spręsdavo, ar metai bus derlingi, ar seksis ūkininkauti. Jauna pora bandydavo suprasti, ar atsiras vaikelis, vienišiai – ar metai bus poringi.
Ir šiuolaikiniai žmonės, pirmąkart pavasarį pamatę gandrus, bando nuspėti, kaip jiems seksis.
Ypatinga laime laikoma pamatyti gandrą skrendantį – tada visus darbus pavyks lengvai ir greitai nudirbti, netrūks sėkmės ir kitose srityse, pavyzdžiui, meilėje, kelionėse. Tik šeimininkės gali nemažai molinių puodų sudaužyti.
Taip pat tikėta, kad geriau gandrą pamatyti sau iš dešinės. Tai – sėkmingų metų ženklas.
Jeigu pirmąkart pavasarį pamatytas gandras tupi arba stovi, darbai vangiai eisis, viskas kris iš rankų, pasisekimo meilėje taip pat nebus.
Jei pavasarį išvystas pirmasis gandras kaleno snapu, gresia daug apkalbų ir nesutarimų tarp kaimynų.
Norinčios ištekėti merginos, pamačiusios skrendantį gandrą ar gandrų porą, gali tikėtis tais metais išskristi iš gimtųjų namų. O štai jeigu pirmą kartą pamatytas gandras tupi, teks dar „patupėti“ pas tėvus.
