Filmą apie sužeistos stirnaitės gelbėjimą sukūręs ir gamtos mylėtojus iš
viso pasaulio sužavėjęs JAV gyvenantis Darius Sasnauskas nesiliauja ir
toliau džiuginti milijoninio būrio savo gerbėjų. Šį kartą jam pavyko
įamžinti itin retą juodąją lapę.
Ranča, kurioje 45 metų lietuvis gyvena ir dirba jau dešimt metų, yra
prie pat Jeloustouno nacionalinio parko, įsikūrusio trijose valstijose
– Vajomingo, Montanos ir Aidaho. Ten šeimininkauja vilkai, kojotai,
grizliai, elniai.
D.Sasnauskas keliasi anksti, o eidamas pasivaikščioti visada pasiima
vaizdo kamerą. Prieš kelias dienas jis pastebėjo jau po saulėtekio
medžiojančią juodąją lapę. Paprastai šie gyvūnai grobio tyko
naktimis, nes gerai mato tamsoje.
Laputė buvo labai smalsi, pamačiusi žmogų patraukė jo link pažiūrėti,
kas čia toks.
Pažintis su juodos spalvos kailiu pasidabinusia gražuole tęsėsi, tad
D.Sasnauskas ją ir toliau filmavo, o sumontavęs vaizdus juos nutarė
parodyti gausiam būriui savo gerbėjų, tarp jų – ir portalo lrytas.lt
skaitytojams.
– Kaip jums pavyko nufilmuoti juodąją lapę? – lrytas.lt žurnalistė paklausė D.Sasnausko.
– Lapės – naktiniai gyvūnai, jos čia nėra dažnai pastebimos. Bet šita
laputė yra išskirtinė – ir išvaizda, ir savo pomėgiu pamedžioti ne tik
naktį, o ir saulei jau patekėjus.
Todėl ir pastebėjau ją prieš keletą dienų anksti ryte slėnyje, kai
medžiojo peles. Juodas kailis labai aiškiai matėsi slėnyje, kuriame
rytą vyrauja gelsvas atspalvis.
Dabar pamatyti laputę galima kiekvieną rytą. Ji apsilanko ir arti
rančos, kurioje aš gyvenu.
– Ar kas nors anksčiau tose vietovėse yra dar matęs juodąją lapę?
– Tamsaus juodo atspalvio lapės – itin retos. Vietiniai senoliai, su
kuriais kalbėjausi, tokios nėra matę.
Tik paieškojęs internete sužinojau, kad parko apylinkėse, kalnuose,
kartais galima sutikti šviesiai geltono, sidabrinio, pilko arba
ryškiai juodo atspalvio kailį turinčių lapių.
– Kada rytais pabundate ir išsiruošiate filmuoti?
– Stengiuosi atsikelti anksti, penktą valandą ryto. Veduosi
pasivaikščioti šunį Hudsoną.
Dabar laukiame nubundančių po žiemos miego grizlių. Jie pabudę pradeda
ieškoti maisto, apsilanko ir mūsų rančoje. Kartais pamatome tik pėdas
žemėje arba sniege, o kartais pavyksta ir juos pačius išvysti
ir nufilmuoti.
– Pernai sukurtą jūsų filmą apie išgelbėtą sužeistą stirnaitę pamatė daugiau kaip septyni milijonai interneto vartotojų visame pasaulyje. Ar tai įkvėpė jus dažniau filmuoti laukinius gyvūnus?
– Taip. Po to, kai mano filmukas apie stirnaitę sulaukė tokio netikėto
populiarumo, stengiuosi daugiau filmuoti. Sulaukiau daugybės gerų
atsiliepimų, padėkų – jas siunčia gamtą mylintys žmonės. Jie prašo
manęs sukurti dar daugiau filmų.
Džiaugiuosi, kad mano filmai įkvepia kitus žmones mylėti gamtą, moko
būti juos neabejingus.
Taip pat sulaukiau pakvietimų iš bendrovės „Youtube“ apsilankyti jų
studijose ir susipažinti su naujomis filmavimo technologijomis.
– Galėsite kurti ir dokumentines laidas apie laukinę gamtą!
– Kol kas kuriu trumpus filmus apie gamtą, o ateityje pabandysiu daryti ir
dokumentines laidas.
– Ką dar naujo ir gražaus esate nufilmavęs?
– Esu pradėjęs kurti filmus apie bebrus, sniego avis. Pastarąsias
kelias dienas aš filmuoju elnius, kurie kiekvieną rytą renkasi ant
kalno, stūksančio priešais mano namus.
Jau beveik metus rengiu ir vaizdo siužetus apie bites, rančoje
gyvenančias kates, šunis, kitus naminius gyvūnus.
– Ar Jeloustouno parke jau juntama pavasario šiluma?
– Po truputį jau jaučiasi pavasaris, garsiau čiulba paukščiai, upė
platesnė, dienos šiltesnės – iki 5 laipsnių šilumos. Tik naktimis dar
pašąla. Kaip tik šiuo metu prisnigo. Čia sniego daugiausia sulaukiama pavasarį –
kovą, balandį, o kartais – ir gegužės mėnesį.
˙