Miestelio gyventojus glumina, jog į jų vištides lapė braunasi net
nelaukdama tamsos, drąsiai šmirinėja miestelio centre ir kiemuose,
nekreipdama dėmesio nei į iki užkimimo lojančius pririštus, nei į
palaidus šunis.
Žmonių rudoji taip pat nesibaido – stabtelėjusi per keliolika metrų
smalsiai patyrinėja sutiktąjį ir išdidžiai nupėdina tolyn.
Griškabūdyje gyvena bemaž tūkstantis žmonių. Daugelio privačių bei
daugiabučių namų kiemuose aptvaruose karksi vištos, kurios bet kurią
dieną gali sulaukti plėšrios viešnios.
Bene daugiausia nuostolių patyrė miestelyje gyvenanti Laima.
„Iš penkiolikos mėsinių vištų liko tik penkios, iš penkiolikos rudųjų –
trys.
Beveik kiekvieną dieną tas vištas neša. Nakčiai jas sugenu į tvartą,
tačiau lapė jų pasigauna dieną. Ateini ir randi apėstas, – guodėsi
moteris. – Prieš kiek laiko kaimynės vištą su viščiukais dieną išnešė,
nors buvo prie pat šuns.
Nuo pasiutligės lapes saugo, tačiau jos šunis niežais užkrečia. Mano
giminaitė turėjo savo šunį nudaigoti, nes jis visas nušašo ir nupliko.
Aišku, kad užkrėtė lapės.“
Šalia Griškabūdžio mokyklos gyvenantis Eduardas pasakojo, jog su rudąja
jam teko susitikti du kartus.
Vieną sykį lapė atėjo tiesiog į kiemą ir mirtinai išgąsdino įmitusį
Eduardo katiną.
„Turiu trijų kumščių dydžio šuniuką, tai jo apskritai neleidžiu į lauką,
ką gali, žinoti, ar lapė jo nečiups. Vištų aš nelaikau“, – kalbėjo
Eduardas.
Vyriškis teigė, jog su lape vienokiu ar kitokiu būdu susidūrė apie 80
proc. miestelio gyventojų.
Pasivogusį vištą rudoji niekur toli nebėga. Vaikai matė lapę
bepietaujančią pievelėje prie pat mokyklos, o prie parduotuvės paradinio
įėjimo teritoriją tvarkantis žmogus vieną rytą aptiko leisgyvę vištą
kruvinu šonu.
Eduardas juokdamasis pasakojo, kaip kaimynai, pastebėję kiemuose
šmirinėjančią lapę, lekia vieni pas kitus įspėti: „Iš mano kiemo į tavo
lapė nubėgo.“
Nuosavame name gyvenanti Rasa apstulbo, kai sūnus, žvilgtelėjęs pro
virtuvės langą, šūktelėjo: „Mama, lapė bėga.“
Iš tiesų rudoji sukinėjosi bemaž palangėje. Rasa pabarbeno į lango
stiklą, lapė stabtelėjo, atkreipė dėmesį į moterį, tačiau visai
neišsigando ir nupėdino tolyn. Rasa dar spėjo nufotografuoti ilgauodegę.
Rasos šeima laiko vištų. Šių aptvaras – prie pat didžiulio šuns.
Moteris džiaugėsi, jog kol kas nedingo nė viena višta, ir žurnalistus
nuvedė prie vištidės.
Pulkelyje vištų sukiojosi stambus gaidys. Jis buvo be uodegos.
Rasa sutriko, nes uodega buvo didelė ir puošni, o dabar nebebuvo nė
plunksnelės. Šeimininkė svarstė, jog gaidžio uodegą, matyt, nupešė lapė,
nes būtent po rudusios vizito į kiemą vištidės šeimininkas neteko
puošmenos.
Bebaimės lapės aukos skaičiuojamos dešimtimis. Miestelio gyventojus jau
ima erzinti rudosios išpuoliai.
Be to, žmonėms neramu, jog šmirinėjanti plėšrūnė gali pridaryti ir
rimtesnių bėdų.
„Ji iš laukų gali atnešti baisių ligų. Neduok Dieve, apkrės vaikus,
šunis ar kates“, – nuogąstavo Eduardas.
Jis bandė spręsti problemą ir, kaip pats sako, susidūrė su neregėtu
biurokratizmu.
Vieną popietę jis sėdo skambinti į įvairias institucijas, klausdamas
patarimo ir prašydamas pagalbos, nes pernelyg artima lapės kaimynystė
kelia nerimą.
„Pradėjau nuo rajono gamtosaugininkų. Jie man sakė, jog neturi teisės
kištis. Skambinau vietiniams medžiotojams. Šie teigė, jog gyvenvietėje
jie negali šaudyti, nes praras licencijas ir ginklus.
Pasukau respublikos aplinkosaugai. Jie man ėmė aiškinti, kiek lapių
gyvena Vilniuje ir Šiauliuose. Jokio patarimo neišgirdau. Šakių
savivaldybėje irgi niekas nieko nežino. Gyvūnų prieglaudos laukiniais
žvėrimis neužsiima.
Kur tik skambinau, visi klausia: „Ar lapė pasiutusi?“ O iš kur man
žinoti? Šiaip ji neatrodo nusususi, uodega puri.
Tik Šakių veterinarijos tarnybos darbuotojai buvo vieninteliai žmonės,
kurie kalbėjo kultūringai ir protingai.
Griškabūdžio seniūnas Saulius Naumavičius irgi visur skambino,
klausdamas, ką daryti su lape. Lyg ir pavyko susitarti, kad ją bandys
gaudyti gyvaisiais spąstais“, – dėstė Eduardas apie sunkias pagalbos
paieškas.
