Prie retu gamtovaizdžiu kerinčio Jeloustouno nacionalinio parko gyvenantis 45 metų D.Sasnauskas jau nespėja atsakyti į elektroninius laiškus. Juos siunčia gamtos mylėtojai iš viso pasaulio, kuriuos sužavėjo dokumentinis filmas apie išgelbėtą sužeistą stirnaitę.
„Pirmomis dienomis stengiausi visiems parašyti atsakymus – darbo buvo tiek daug, kad net ėmė skaudėti galvą. Laiškai ir toliau plūsta, visiems parašyti būtų neįmanoma!“ – „Lietuvos rytui“ kalbėjo išgarsėjęs lietuvis.
Emigrantas iš Lietuvos sulaukia ne tik susižavėjusių gerbėjų laiškų, bet ir siūlymų sudaryti sutartį ir visam laikui parduoti jo sukurtos dokumentinės juostos autoriaus teises.
Tačiau lietuvio nesuviliojo nei kaina, nei 70 procentų būsimo pelno: „Dvejiems metams gal ir sutikčiau patikėti kitiems autoriaus teises, bet nenoriu visam gyvenimui prarasti filmo apie stirnaitę, kurią išgelbėjau. Tai širdžiai brangi juosta, primenanti ir išgyventą nerimą, ir patirtą džiaugsmą.“
Meškas traukia degalų cisterna
Spalio 29-osios, ketvirtadienio, rytą Darius su šunimi pasivaikščiojo po tekančios saulės nutviekstą slėnį tarp kalnų.
Jis kaip ir kaskart mėgavosi laisve ir gėrėjosi laukine gamta.
Ranča, kurioje lietuvis gyvena ir dirba jau dešimt metų, yra prie pat Jeloustouno nacionalinio parko, įsikūrusio trijose valstijose – Vajomingo, Montanos ir Aidaho. Ten šeimininkauja vilkai, kojotai, lokiai, elniai.
Rudieji lokiai atsliūkina ir į rančą – traukia tiesiai prie dyzelinių degalų cisternos. Darius svarstė, kad meškoms turbūt patinka kažkokia degaluose esanti medžiaga, mat jos vis apkramto degalų žarną.
Kartais rudosios viešnios nori labiau papuotauti – tada išvarto šiukšlių konteinerius.
Kai meškos šeimininkauja kieme, nei rančos šeimininkas, nei Darius nelenda joms į akis.
„Manęs jos niekada nepuolė, bet vis tiek būnu atsargus. Jei meška taptų agresyvi, turiu pipirinių dujų balionėlį. Tačiau jo dar neteko panaudoti“, – paaiškino prie laukinių gyvūnų jau įpratęs vyras.
Lokiai, vilkai arba kojotai galėjo pražudyti stirnaitę, kurią motina šių metų pavasarį atsivedė ir sužeistą paliko rančos galiniame kieme.
Galėjo tapti kojotų grobiu
Vieną šių metų pavasario rytą D.Sasnauskas išgirdo, kad kranklys pešioja šarkos lizdą. Jis nuskubėjo į galinį kiemą. Iš ten sklido dar kažkoks garsas.
Apsidairęs vyras žolėje pamatė neseniai pasaulį išvydusią stirnaitę. Netoli vaikštinėjo stirna ir klupinėjo dar vienas jos jauniklis.
Rančos kieme du jauniklius atsivedusi stirna juos uostė, laižė ir švelniai ragino judėti. Vienas jauniklis striksėjo paskui. O štai kita mažylė ėjo šlubčiodama ir griūdama.
Motina vis grįždavo prie sužeistos stirnaitės, tačiau galiausiai išėjo ir ją paliko gulinčią žolėje.
Šį graudų momentą D.Sasnauskas nufilmavo.
„Jeigu nebūčiau priglaudęs stirnaitės, ją galėjo sudraskyti kojotai. Jų čia yra labai daug“, – sakė lietuvis.
Patirties sėmėsi internete
Apsiėmęs globoti gyvūną Darius pirmiausia iš kartoninės avižinių dribsnių dėžės sukonstravo įtvarą sužeistai kojai.
„Apžiūrėjęs atidžiau įsitikinau, kad stirnaitės koja nebuvo lūžusi. Gal buvo patemptos sausgyslės ir išniręs kaulas?“ – svarstė gelbėtojas.
Sutvarkęs gyvūnui koją vyras prie savo lovos įrengė guolį, į jį paklojo marškinius. Stirnaitė patogiai įsitaisė ir iškart užsnūdo.
Per 10 rančoje praleistų dienų globotinė daugiausia laiko snaudė. O štai jos globėjui naktimis miegoti teko su pertrauka.
Internete paskaitęs specialistų patarimų, kad stirnos jauniklį reikia šerti kas keturias valandas, Darius jų paisė. Į buteliuką su žinduku jis įpildavo gyvūnams skirto pieno mišinio ir pagal nustatytas valandas duodavo jo stirnaitei.
Grįžo į gelbėtojo namus
Rančos senbuviai – šunys ir katės pirmąją dieną nepatikliai šnairavo į naują augintinę.
Tačiau netrukus apsiprato, o vienas jų – Berno zenenhundų veislės vienų metų Mackas taip pamilo stirnaitę, kad kieme nesitraukdavo nuo jos nė per žingsnį, akylai saugojo. Kai stirnaitė miegodavo, jos įtėviu pasijutęs šuo kantriai laukdavo prie namo durų.
Per 8 dienas stirnaitė sustiprėjo, jos koja sugijo ir D.Sasnauskas ėmė dairytis jos motinos. Slėnį supa kalnai, todėl vyras tikėjosi, kad stirna toli nenuklydo.
Darius įdėjo stirnaitę į dėžę ir automobiliu nuvežė į slėnį. Jie abu įsitaisę žolėje ėmė laukti stirnos. Nors tolumoje pamatydavo šių gyvūnų, mažoji augintinė nė neketino skirtis su savo šeimininku – tik sekiojo jam iš paskos.
Tačiau Darius kantriai kasdien ją vežiojo į parką ir pratino prie laukinės gamtos namų.
Tą dieną, kai jis buvo išvykęs iš rančos, į kiemą užklydo stirna su jaunikliu. Rančoje buvęs D.Sasnausko bičiulis uždarė šunis.
Stirna priėjo prie mažylės, pauostė ir ją nusivedė. Bendradarbis paskambino Dariui: „Įvyko stebuklas, jauniklės mama atsirado!“
Lietuvis labai apsidžiaugė. Pasirodo, per anksti.
Naktį stirnaitė grįžo į rančą ir, radusi kieme Dariaus marškinius, ant jų įsitaisė.
Kitą dieną stirna vėl pasirodė rančos kieme ir priėjo prie mažylės. Ši buvo alkana, tad puolė žįsti. Pasisotinusi jauniklė nustriksėjo paskui motiną ir savo brolį. Daugiau į rančą ji nebegrįžo.
„Tikimybė, kad stirna priims į savo šeimą šią jauniklę, buvo maža. Tačiau aplinkybės susiklostė labai palankiai – manęs nebuvo, šunys buvo uždaryti, mažylė buvo alkana“, – džiaugėsi stirnaitės gelbėtojas.
Vėliau jis ne kartą už kokių 100 metrų matė stirną su dviem ūgtelėjusiais jaunikliais – jie buvo tokie pat linksmi, smalsūs, tik jau atsargesni, baikštesni. Vasarą šeimyna užsukdavo į rančą paskanauti žydinčių gėlių.
Lietuvis apie stirnaitės likimą sukūrė dokumentinį filmą ir neseniai įdėjo jį į internetą. Iki šiol jį pažiūrėjo daugiau kaip 4,5 milijono vartotojų visame pasaulyje.
„Tikrai nesitikėjau tokio populiarumo. Nors ne visi tiki, kad stirnaitę grąžinome motinai. Sulaukiau ir tuo abejojančiųjų laiškų.
Rančoje tuo metu buvęs mano kolega telefonu filmavo, kaip stirna išsivedė jauniklę. Tiktai įrašas prastas, todėl į filmą jo nedėjau“, – paaiškino populiariosios juostos autorius.
Pirmieji metai – sunkūs
Per aštuoniolika JAV praleistų metų D.Sasnauskas jau giliai įleido šaknis toje šalyje.
Iš Lietuvos išvykęs pagal studentų mainų programą ir gavęs darbą pas bitininką, tada lietuvis neketino pasilikti svetimoje šalyje.
„Baigiau Kauno maisto pramonės technikumą, tais laikais darbą Lietuvoje buvo sunku rasti“, – išvykimo priežastį paaiškino emigrantas.
Bitininko šeima, pas kurią dirbo pusantrų metų, išmokė lietuvį anglų kalbos.
„Pirmus penkerius metus Amerikoje man buvo sunku – traukė namo, ilgėjausi Lietuvos. Bet dabar jau susitaikiau – namai yra ten, kur gyveni“, – kalbėjo D.Sasnauskas.
Jam patinka gyventi ir dirbti rančoje, mėgautis laisve ir civilizacijos beveik nepaliestos vietovės ramybe.
Pašalinių žmonių ten užklysta retai, o iki artimiausio miestelio reikia tolokai važiuoti.
„Rančoje gyvenu jau dešimt metų ir vis dar naktimis grožiuosi dangumi – jis nuostabus, neapšviestas miesto žiburių“, – gyvenimo rančoje privalumus atskleidė „Lietuvos ryto“ pašnekovas.
Kartais lietuvis vyksta į Kaliforniją, kur gyvena jo sūnus su savo motina. Amerikoje įsikūrė ir Dariaus sesuo. Tik tėvai liko Kaune – emigrantas juos aplanko kiekvieną vasarą.
Paklaustas, ar gamtos mylėtojai pamatys daugiau jo dokumentinių juostų, vyras susimąstė.
„Specialia nuo judesių veikiančia kamera esu filmavęs vilkus, meškas. Gal reikėtų sumontuoti ir paskleisti?
Tiktai dar neaišku, kuo baigsis stirnaitės istorija, nes mane gali nubausti gamtosaugininkai.
Laukinių gyvūnų negalima laikyti namuose. Už tai gresia piniginė bauda arba laisvės atėmimas“, – jam gresiančios atsakomybės nesikrato stirnaitės gelbėtojas.
