Šiais metais vos trijų mėnesių laikotarpiu buvo pasiekti karščiausios dienos, karščiausio birželio bei rugpjūčio ir karščiausios vasaros rekordai. Dėl klimato kaitos daugėja ir gaivališkų gamtos kataklizmų, kuriuos sukelia ekstremalios oro sąlygos – nuo karščio bangų, sausrų ir miškų gaisrų iki smarkių audrų bei potvynių, kurių poveikis žmonių gerovei, sveikatai ir net gyvybei jau kuris laikas akivaizdus.
Vilčių, jog ši tendencija pasikeis beveik nėra – pasiekus pusantro laipsnio ribą ekstremalūs reiškiniai tik dar labiau intensyvės, o jų padariniai taps dar pražūtingesni, todėl žmonijai būtina rasti būdus kaip prisitaikyti prie klimato kaitos ir išgyventi sparčiai šylančioje planetoje.
Nerimą kelianti statistika
Europos Sąjungos klimato tarnybos „Copernicus“ duomenimis, šių metų vasaros temperatūra Europoje ir pasaulyje sumušė dar pernai pasiektą karščio rekordą. Šių metų rugpjūtis, anot tarnybos, kaip ir pernai, ir vėl buvo karščiausias istorijoje.
O štai rugsėjį karščio rekordai net dvi dienas iš eilės buvo fiksuojami mūsų šalyje. Be to, daugumoje Lietuvos hidrometeorologijos stočių rugsėjo 4 dieną buvo fiksuojami ir vietiniai karščio rekordai – hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, net 31 meteorologijos stotyje iš 54 oro temperatūra buvo aukštesnė nei prieš tai buvęs rekordas, o 5 meteorologijos stotyse buvo pasiekta ar viršyta 30 laipsnių oro temperatūra.
Klimato tarnybos „Copernicus“ rugsėjo pradžioje pristatytoje ataskaitoje taip pat skelbiama, jog vidutinė pasaulinė temperatūra 2023 metų rugsėjo – 2024 metų rugpjūčio mėnesiais buvo aukštesnė už bet kurį dvylikos mėnesių laikotarpį istorijoje.
Šiuo laikotarpiu vidutinė pasaulinė temperatūra net 1,64 laipsnio viršijo ikiindustrinio laikotarpio temperatūrą. Tai kelia nerimą, kadangi dar pernai vidutinės pasaulinės temperatūros kilimas perkopė pusantro laipsnio ribą, užfiksuotą visuotiniame Jungtinių Tautų Paryžiaus klimato susitarime.
Grėsmė ekonomikai ir žmonių sveikatai
Pasaulio mokslininkai sutaria, kad 1,5 laipsnio pagal Celsijų rodiklis žymi kritinį tašką, po kurio pasaulis keisis jau nebegrįžtamai. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC, Intergovernmental Panel on Climate Change) įspėja, jog vidutinei pasaulinei temperatūrai peržengus pusantro laipsnio ribą planeta šils dar greičiau, klimato anomalijos įgaus domino efektą,
ir pokyčiai taps nebegrįžtami su visais iš to išplaukiančiais ekologiniais, socialiniais ir ekonominiais padariniais. Iš esmės tai reiškia, jog gyventi Žemėje žmonėms ilgainiui taps sunkiai įmanoma.
Neramina ir tai, kad kiekviena laipsnio dalis, kuria vidutiniškai šyla pasaulio klimatas, įgalina tolimesnius klimato pokyčius. Vidutinei pasaulio temperatūrai kylant net ir labai menka apimtimi, klimato anomalijų ir jų keliamų rizikų mastas auga. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos duomenimis, kiekviena papildoma laipsnio dalis skatina aiškiai juntamus ekstremalius temperatūros ir kritulių intensyvumo pokyčius, o šie reiškiniai vyksta gerokai dažniau.
Jau šiuo metu neigiamas klimato kaitos poveikis pasaulio ekonomikai ir žmonių sveikatai – akivaizdus. Vien per pastaruosius du dešimtmečius 55 dėl klimato labiausiai pažeidžiamos ekonomikos jau patyrė žalą, viršijančią 500 mlrd. JAV dolerių. Bendras mirčių dėl klimato pokyčių skaičius šiais metais turėtų viršyti 4 mln., tačiau tikėtina, kad šis rodiklis neatspindi realios situacijos – vien dėl ekstremalių karščių 2000 – 2019 metų laikotarpiu per metus vidutiniškai fiksuota beveik 500 tūkst. mirčių.
Teks rasti būdus kaip išgyventi
Klimato krizės valdymas apima priemones, skirtas klimato kaitos švelninimui (angl. mitigation) ir prisitaikymui prie jos padarinių (angl. adaptation). Tariant paprastai, klimato kaitos švelninimas – tai priemonės, skirtos riboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą į aplinką, tuo tarpu prisitaikymas prie klimato kaitos apima veiksmus, kurie mažina ar užkerta kelią šio reiškinio žalingam poveikiui aplinkai, visuomenei ir ekonomikai.
Praktika demonstruoja, jog klimato kaitos švelninimo priemonės pasauliniu lygiu toli gražu nėra pakankamos – klimatas intensyviai šyla, o iškastinio kuro vartojimas (kaip ir subsidijos iškastinio kuro pramonei) iki šiol tik augo. Stokholmo aplinkos instituto klimato analitikų duomenimis, visame pasaulyje iki 2030 metų iškastinio kuro vis dar planuojama eksploatuoti dvigubai daugiau, nei reikėtų, kad vidutinė pasaulinė temperatūra nekiltų daugiau nei pusantro laipsnio, lyginant su ikiindustriniu laikotarpiu.
Atsižvelgiant į tai, kad pasiekus šią ribą ekstremalūs klimato reiškiniai dar labiau suintensyvės, o jų padarinių mastas išaugs, kalbėti apie emisijų mažinimą nebepakaks – žmonijai neišvengiamai teks rasti būdus kaip išgyventi sparčiai šylančioje planetoje prisitaikant prie destruktyvaus klimato kaitos poveikio.
Šiuo atveju svarbiausiomis taps nacionalinio ir vietos lygmens prisitaikymo priemonės, skirtos stichinių nelaimių prevencijai, žemės ūkio, energetikos sektorių bei infrastruktūros atsparumo didinimui, apsirūpinimui maistu, gamtiniais ištekliais ir pan.
Kaip tai atrodo praktikoje?
Klimato kaitos grėsmė Lietuvai aktuali dėl destruktyvaus poveikio ekosistemoms, vandens kokybei, žmonių sveikatai, žemės ūkiui ir kt. Dėl klimato pokyčių plinta invazinės rūšys, auga sergamumas tam tikromis ligomis (pvz., astma), didėja mirčių nuo ekstremalaus karščio skaičius, vis dažniau nukenčia pasėliai, o tai, savo ruožtu, neigiamai atsiliepia maisto pramonei ir visai ekonomikai, kyla energetikos, susisiekimo ir kt. infrastruktūros pažeidžiamumo grėsmės.
Siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių Lietuvoje 2020 – 2024 metais vykdomas projektas „ClimAdapt-LT“, pagal kurį buvo sudarytos klimato pokyčių prognozės, atliktas savivaldybių
jautrumo ir pažeidžiamumo klimato kaitai tyrimas bei parengti savivaldybių prisitaikymo prie klimato kaitos planai kartu su ekstremaliųjų situacijų valdymo rekomendacijomis.
Aplinkos ministerija akcentuoja, jog reikalingų veiksmų dažnai imamasi pavėluotai. Be to, tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje dėmesio beveik neskiriama žemės ūkio sektoriaus transformacijai, pereinant prie tvaraus ūkininkavimo. Vis dėlto, būtina suvokti, jog kuo mažiau dėmesio valstybės skirs klimato kaitos švelninimui, tuo daugiau joms teks investuoti į prisitaikymą prie jos padarinių ateityje.
