Žala gyvūnams
Absoliučiai visi paleisti balionai ir dangaus žibintai galiausiai kažkur nusileidžia, tik jų atliekas labai retai kas surenka. Daugybė balionų likučių atsiduria upėse, ežeruose, miškuose, jūrose – visur.
Sunku įvertinti visą jūrose plaukiojančių šiukšlių poveikio mastą, tačiau yra įrodyta, kad jūrą teršiančios šiukšlės neigiamą poveikį daro jūros gyvūnams įsipainiojus – daug rūšių, įskaitant žuvis, paukščius, ruonius, įsipainioja į atliekas, žvejybinius tinklus ar lynus, o įsipainioję gyvūnai susižeidžia, negali judėti, kartais pasiekti vandens paviršiaus, negali pabėgti nuo plėšrūnų arba patys išsimaitinti.
Taip pat gyvūnai šiukšles gali praryti. Dėl mažo dydžio šiukšlės daro neigiamą įtaką vis didesniam ratui organizmų, jų aptinkama zooplanktone, dugno bestuburiuose, taip pat žuvų, paukščių bei jūros žinduolių skrandžiuose.
Paleisti balionai į orą pavojingi dar ir todėl, kad dažniausiai prie jų pritvirtinta juostelė, į kurią įsipainioję gyvūnai užsikabina už laidų, tvorų, medžio šakų, todėl nebegali judėti, maitintis ar rūpintis jaunikliais. Taip nutikus gyvūnai dažniausiai taip pat žūsta.
Mikroplastiko pavojus
Balionai gali būti gaminami iš įvairių medžiagų, bet dažniausiai rinkai tiekiami balionai iš latekso arba folijos. Pastarieji gaminami iš plastikinių nailono lakštų su metaline danga. Jie niekada biologiškai nesuyra – tik ilgainiui skyla ir tampa mikroplastiku.
Mikroplastikas – tai mažos (0,1 µm–5 mm) plastiko dalelės, skaičiuojama, kad 60–80 proc. jūrinių šiukšlių ir sudaro būtent plastikas. Daugiausia mikroplastiko dalelių į mūsų maistą patenka iš vandenynuose sugautos žuvies ir jos produktų. Jungtinių Tautų duomenimis, vandenynuose gali būti 51 trilijonas tokių dalelių.
Mikroplastikas lengvai pasklinda aplinkoje, todėl tarša juo – vis didesnė problema. Be to, jis skyla į tokias mažas daleles, kad gali patekti net į zooplanktoną, kirmėlių, moliuskų, austrių organizmą. Tokiu būdu mikroplastiko dalelės atsiduria mitybos grandinėje: didesni jūros gyvūnai, misdami mažesniaisiais, kartu praryja ir mikroplastiką. Galiausiai jis patenka ir į mūsų organizmą, nes su maistu jį suvalgom (pvz.: valgant jūrų gėrybes), su vandeniu išgeriam, o iš oro dar ir sukvėpuojam.
Dangaus žibintai gali sukelti gaisrus
Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį į dangaus žibintus. Pirmiausia, viena žibinto dalis – metalinis rėmelis – nesudega ir taip pat tampa atlieka. Be to, visada išlieka rizika, kad žibintas užges ne danguje (degdamas jis gali nukristi į išdžiūvusią pievą, mišką, lauką, galų gale – ant pastato stogo) ir sukels gaisrą.
Prekybininkų bandymai gudrauti
Dalis balionų gamintojų ir pardavėjų teigia, kad jų parduodami latekso balionai biologiškai skaidūs, tačiau tai nėra tiesa. Biologinio skilimo procesui trukdo gamybos procese naudojamos cheminės medžiagos, užtikrinančios, kad balionai kurį laiką išsilaikytų nesprogę, išsitemptų iki reikiamo dydžio. Todėl dažniausiai ant tokių gaminių pateikiami užrašai „biologiškai skaidus“ yra tik žaliojo smegenų plovimo pavyzdys. Įsigydamas balionų, pirkėjas turėtų būti atidus, sąmoningas ir kritiškai vertinti ant pakuotės pateikiamą informaciją.
Dar 2021 m. liepą įsigaliojo Europos Sąjungos direktyva pateikti rinkai tam tikrus plastikinius gaminius (pvz., ausų krapštukus, vienkartinius stalo reikmenis ir kt.), o į šį sąrašą įtrauktos ir prie oro balionėlių tvirtinamos plastikinės lazdelės.
Tvarus svarbių progų minėjimas
Aplinkosaugininkai rekomenduoja keisti tradicijas – visiškai atsisakyti balionų ir dangaus žibintų, vietoje jų rinktis aplinkai draugiškas priemones. Vis dėlto jeigu šventės neįsivaizduojamos be šio atributo, atliekomis tapusius balionus ir žibintus reikia surinkti ir išmesti į tam skirtus konteinerius, kad atliekomis tinkamai pasirūpintų atliekų tvarkytojai.
