„Teisė į remontą“ reiškia, kad gamintojai turės vartotojus informuoti apie tokią teisę bei laiku, kokybiškai, nemokamai arba už pagrįstą kainą suteikti remonto paslaugas net pasibaigus garantijai, nebent prekė bus pripažinta nebepataisoma.
Kai ES Taryba oficialiai patvirtins naują direktyvą, ES valstybės per dvejus metus turės perkelti ją į nacionalinius teisės aktus ir pasiruošti jos taikymui.
Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos direktorė Veronika Masalienė teigia, kad kuo ilgiau žmogus naudoja tą patį įrenginį, tuo daugiau lėšų sutaupo ir prisideda prie gamtos išteklių taupymo bei taršos mažinimo.
Europos Komisijos duomenimis, dėl ankstyvo vartojimo prekių išmetimo ES kasmet susidaro 261 mln. tonų CO2 ekvivalento, sunaudojama 30 mln. tonų išteklių ir susidaro 35 mln. tonų atliekų. Vartotojai taip pat kasmet praranda apie 12 mlrd. eurų dėl to, kad prekes pakeičia, užuot jas taisę.
„Gyventojai mobiliuosius telefonus vidutiniškai keičia kas 2–3 metus. Tačiau yra suskaičiuota, kad jeigu telefoną naudojame 7, o ne 2,5 metų, yra sutaupoma apie 100 kg šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD). O jeigu televizorius jums tarnauja ne 6, o 13 metų, sutaupoma apie 660 kg ŠESD. Tai didelis indėlis į aplinkos taršos mažinimą.
Be to, žmogus dar ir sutaupo pinigų, nes neperka naujo įrenginio, kuris dažniausiai kainuoja daugiau nei remontas. Tiesa, visa tai galioja tik kokybiškiems daiktams. Naujų įrenginių pirkimo šiais laikais neišvengsime, tačiau prieš ką nors įsigydami visada galime įvertinti, kiek ilgai ir kokybiškai tas prietaisas tarnaus“, – sako V. Masalienė.
Ilgaamžiškumo svarba
V. Masalienė pridūrė, kad prietaiso ilgaamžiškumas yra svarbus net ir tuo atveju, jeigu žmogus pats neketina juo naudotis ilgus metus. „Atsinaujinę telefoną ar šaldytuvą, senąjį galime kam nors atiduoti, padovanoti ar parduoti. Kai kažkam nebereikalingas prietaisas kitose rankose ar namuose pradeda naują gyvenimą, taip irgi prisidedame prie žiedinės ekonomikos puoselėjimo ir švaresnės aplinkos išsaugojimo“, – kalbėjo V. Masalienė.
Kai atitarnavusio prietaiso niekam nebereikia, jam vis tiek dar gali būti suteiktas antras šansas, jeigu jis pateks į teisėtai ir tvariai veikiančių atliekų tvarkytojų rankas.
„Jokiu būdu negalima nebereikalingos elektronikos, buitinės technikos ar baterijų mesti į bendrą konteinerį. Dar blogiau – vežti į kokią nors atokią vietą miške. Mat iš sąvartynuose ar aplinkoje yrančių elektronikos prietaisų gali išsiskirti žmogui ir gamtai pavojingų medžiagų, o mechaniškai pažeistos baterijos gali užsidegti, sprogti.
Tačiau kai atitarnavusi elektronika atsiduria, pavyzdžiui, „Man rūpi rytojus“ sistemoje, visus prietaisus pirmiausiai bandoma prikelti naujam gyvenimui ir juos grąžinti į rinką. Jeigu naudojimui jie visiškai nebetinkami, tada yra perdirbami, kad būtų atgauta kuo daugiau vertingų medžiagų“, – paaiškino V. Masalienė.
