Vis dėlto geologai tikina, kad Kauno rajone, be šios vietos, nebėra laisvos valstybinės žemės, kur nebūtų išžvalgytų telkinių, pati visuomenė negali gyventi be planuojamų kasti žaliavų, o visi teisiniai dokumentai rodo, kad karjeras šioje teritorijoje gali būti.
Taip yra todėl, kad aptariamas miškas, ilgą laiką priklausęs IIB – rekreacinių miškų – grupei, 2016 m. tapo IV grupės – ūkiniu. Dėl šios priežasties šiandien ir svarstoma galimybė miške vykdyti visuomenės pasipiktinimą keliančią ūkinę veiklą. Seimo frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas, siekdamas, kad dabartinė situacija, kai, pakeitus miško grupę, atsiranda galimybė jame vykdyti ūkinę veiklą, nesikartotų, penktadienį teiks naujas Miškų įstatymo pataisas.
Aplinkos viceministras sako, kad norint, jog konkrečiai Pakarklės miško teritorijoje karjero eksploatavimo darbai nebūtų pradėti, tereikia Kauno rajono savivaldybės įsikišimo ir pokyčių bendrajame plane. Savo ruožtu Kauno rajono savivaldybės vicemeras pabrėžia, kad nors savivaldybė ir yra prieš karjero vystymą minėtoje teritorijoje, ūkinei veiklai uždrausti trūksta teisinio pagrindo. Vis dėlto Aplinkos apsaugos agentūra apibendrina, kad jei tik savivaldybė nori, situaciją, pasinaudodama veto teise, gali keisti.
Apie Kauno rajone esančio Pakarklės miško likimą diskutuota trečiadienį vyskusiame Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdyje.
R. Lapinskas: teritorija svarbi ne tik Kauno rajono gyventojams
Žaliosios pilitikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas posėdžio metu sakė, kad Pakarklės miškas neabejotinai yra labai vertingas ir šiuo atveju, jog jis būtų apsaugotas, privaloma taikyti ribojimus jame norimai vykdyti ūkinei veiklai.
„Tai yra ir Nemuno slėnio miškų grandinės dalis. Jei pradedame kasinėti šį mišką, pertraukiame visą Nemuno slėnio miškų grandinę, išardome tūkstančius metų egzistavusią ekosistemą. Tokiu atveju Kauno miesto ir visos Lietuvos žmonėms visiškai sunaikiname tradicinę rekreacinę vietą“, – vardija R. Lapinskas.
Jis taip pat pabrėžia, kad beveik 60 metų šis miškas buvo tvarkomas kaip miško parkas, jo grupė buvo IIB (rekreacinė) ir tik 2016 m. dalis miško (apie 110 ha) buvo pervesta į IV – ūkinių miškų – grupę, nors šiame miške ir yra įsteigta visa infrastruktūra, reikalinga būtent rekreacijai.
„Po to prasidėjo šliaužiantis bandymas šį mišką uzurpuoti ir sudaryti sąlygas jame kasti karjerą. Kitoje kelio pusėje jau daug metų veikia karjeras, tad ten gyvenančios bendruomenės mato jo daromą poveikį – taršą, dulkes, triukšmą, purvinus asfaltuotus kelius. Jie nenori įsileisti dar daugiau tokio ūkio į Pakarklės mišką“, – sako Žaliosios politikos instituto vadovas.
„Reikia atsižvelgti ne tik į ten gyvenančių bendruomenių argumentuotą nuomonę, mokslininkų įžvalgas, bet ir į tai, kad visa Lietuva šiandien gina Pakarklės mišką, buvo surinkta tūkstančiai parašų prieš ten planuojamą vykdyti ūkinę veiklą. Šis miškas yra svarbus visiems“, – priduria jis.
R. Lapinskas taip pat sako, kad tai ne pirmas kartas, kada šiame miške verslininkai nori pradėti kasti smėlį ir žvyrą.
„Prieš daugiau nei dvejus metus karjerą Pakarklės miške norėta kasti daugiau nei 100 hektarų plote. Tąkart sukilus gyventojams ir savivaldybei išgirdus jų balsą verslininkai savo ambicijas sustabdė. Tik, kaip matome, neilgam“, – sako jis.
Anot Žaliosios politikos instituto vadovo, šioje situacijoje būtinas Seimo įsikišimas ir įstatiminiai pokyčiai.
„Reikia panaikinti tarp Miškų įstatymo ir Žemės gelmių įstatymo egzistuojančią koaliziją“, – sako R. Lapinskas.
„Tokiose svarbiose teritorijose turime turėti galimybę apginti gamtą, nes dabar daug metų ginčijamės dėl nieko. Gamtą tam tikras atvejais, o čia ir yra tas atvejis, reikia apginti kartą ir visiems laikams“, – priduria jis.
D. Raudonis: miškas reikšmingas ir dėl jame atliekamų mokslinių tyrimų
Savo ruožtu Miško genetinių išteklių, sėklininkystės ir miško atkūrimo ekspertų komisijos vadovas Darius Raudonis atkreipia dėmesį, kad šiame miške yra įleisti aštuoni tarptautinio lygio moksliniu ir selekciniu požiūriu vertingi objektai.
Jo teigimu, objektai buvo įveisti 2022 m., tačiau plotai jiems buvo parinkti dar 2020 m..
„Kad visa tai būtų galima pradėti vykdyti, genetinė medžiaga buvo renkama atskirai pagal rūšis, eglei – 26 metus, pušiai – 15, beržui – 18. Visa genetinė medžiaga kaupiama genų bankų saugyklose. Sukaupus reikalingas kolekcijas pradėti šie projektai, kuriems vykdyti buvo reikalingi didžiuliai pinigai iš ministerijos, Valstybinių miškų urėdijos. Šiame procese dalyvavo ir Valstybinės miškų tarnyba“, – sako specialistas.
„Jeigu dabar sunaikiname šiuos objektus, į procesą per 26 ir daugiau metų įdėtas indelis, bus nulinės vertės. Šiuo metu minėti objektai kaip ir nebepakliūna į planuojamo eksploatuoti karjero teritoriją, bet ribojasi su ja, o tai gali turėti įtakos. Mat, paveikus dalį šių objektų, nebegalėtume naudoti jokios medžiagos surinktos ir kitoje tų objektų dalyje, nes tai iškreiptų mokslinius rezultatus, todėl, galima sakyti, kad tektų atsisakyti visko, kas jau padaryta“, – priduria jis.
D. Raudoniui antrina Lietuvos mokslų akademijos Miškininkystės mokslų sekcijos pirmininkas Darius Danusevičius, pabrėždamas, kad šie genofondą atstovaujntys objektai yra nepakartojama mokslininkų sukurta medžiaga, kuri yra pasodinta ir jos perkelti į kitą vietą neįmanoma.
„Jei ji sunyks, sunyks ir tas vertingas genofondas, kurio nebeatkursime. Kaip ekspertas galiu pasakyti, kad jei šie objektai bus pažeisti ar sunaikinti, bus padarytas ženklus nuostolis valstybei“, – pabrėžia jis.
G. Juozapavičius: visi teisiniai dokumentai rodo, kad karjeras ten galėtų būti
Geologas, vienos iš pagrindinių naudingųjų iškasenų paieška ir žvalgyba Lietuvoje užsiimančių įmonių vadovas Ginutis Juozapavičius teigia, kad kito telkinio kasti žvyrą ir smėlį Kauno rajone nėra.
„Be karjerų neturėsime žaliavos, o visuomenė nori važinėti gerais keliais, turėti gerus pastatus, visuomenė negali gyventi be žaliavos. (...). Kitoje kelio pusėje įmonė kasė žvyrą daugiau nei 40 metų, tačiau baigėsi ištekliai, jų beliko metams. Kauno rajone kito telkinio, kurį būtų galima įsisavinti, nėra. Jeigu reikia žaliavos, reikia vystyti karjerą“, – sako G. Juozapavičius.
„Šiuo metu būsimam karjerui parinkta 18 ha ploto teritorija, iš jų 10 ha nėra miško. Naujai išžvalgytoje teritorijoje miško sodinti negalima, nes Lietuvoje veikia Žemės gelmių ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymai, kuriuose pasakyta, kad sodinti mišką detaliai išžvalgytoje teritorijoje draudžiama. Šita vieta visą laiką bus neužsodinta mišku, nepažeidus šių dviejų įstatymų“, – priduria jis.
Geologas primena, kad minėta teritorija yra ketvirtos kategorijos ūkinis miškas, o visi teisiniai dokumentai rodo, kad karjeras ten galėtų būti.
„Tai nėra rekreacinė teritorija, tai yra banguota nevaizdinga lyguma. Ir mes siekiame šiame eiliniame miške iškasti išteklius“, – pabrėžia jis.
G. Juozapavičiui antrina ir Lietuvos geologijos tarnybos vyriausiasis patarėjas Jonas Satkūnas primindamas, kad Kauno rajone nebėra laisvos valstybinės žemės, kur nebūtų išžvalgytų telkinių.
„Miškai gali augti visur, bet kokioje žemėje, o naudingos iškasenos – smėlis, žvyras ir kt. slypi tik tam tikrose ypatingose vietose, kurias sukūrė gamta. Tokių vietų yra labai mažai. Kauno rajone, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, nebėra laisvos valstybinės žemės, kur nėra ne tik kad neišžvalgytų telkinių, bet ir prielaidų surasti naujus telkinius“, – teigia specialistas.
„Taip kad uždraudus Kvesų smėlio ir žvyro karjerą, Virbaliūnų kaime esantį karjerą, Kauno rajone nebėra alternatyvių vietų atidaryti karjerus, kurie teiktų inertines medžiagas – smėlį ir žvyrą. Apsimoka tokias medžiagas gabenti tiktai 50 kilometrų. Nedrįstu siūlyti, kad visą smėlį ir žvyrą, uždraudus karjerus Kauno rajone, tektų gabenti iš Lenkijos“, – priduria jis.
Posėdžio metu kilus klausimui, ar nebūtų galima smėlį, žvyrą ir kitas iškasenas kasti privačiose teritorijose, J. Satkūnas sako, kad šis klausimas – sudėtingas, mat, neįmanoma garantuoti, jog savininkai sutiktų savo teritorijose leisti eksploatuoti karjerus.
Aplinkos viceministras: reikia Kauno rajono savivaldybės įsikišimo
Savo ruožtu aplinkos viceministras Kęstutis Šeškus sako, kad Aplinkos ministerijos vadovybė turi bendrą sutarimą, kad karjero minimoje teritorijoje negali ir neturi būti, tačiau, anot jo, nei ministras, nei viceministrai neturi galios karjero eksploatacijai pasakyti „ne“.
K. Šeškus taip pat pabrėžia, kad norint, jog karjero vystymas minėtoje teritorijoje nebūtų pradėtas, tereikia Kauno rajono savivaldybės įsikišimo.
„Jei Kauno savivaldybės bendrajame plane neliktų galimo karjero teritorijos, tai karjero klausimas Pakarklės miške apskritai būtų uždarytas“, – pabrėžia viceministras.
Kauno rajono savivaldybė: ūkinei veiklai uždrausti teisinių argumentų nėra
Savivaldybės vicemeras Antanas Nesteckis, atsakydamas į viceministro pastebėjimus, pabrėžia, kad, Kauno rajono savivaldybės manymu, minėtoje teritorijoje karjero neturėtų būti, tačiau, anot jo, norint priimti sprendimą dėl veiklos uždraudimo, reikia turėti aiškų teisinį pagrindą.
„Pakarklės mišką mes norime išsaugoti, tačiau tam reikia instrumentų. (...). Dėl paties miško Kauno rajono savivaldybė tikrai nėra pakeitusi savo pozicijos, tačiau reikia teisinio pagrindo, nes kiekvienas sprendimas yra skundžiamas teismui (...)“, – sako A. Nesteckis.
„Šiandien tikrai teisinių argumentų nėra. (...) Rengiant Bendrąjį planą, yra dalyvių, kurie mums surašo užduotis ir sąlygas, ką turime padaryti. Lietuvos geologijos tarnyba pagal įstatymą mums imperatyviai yra nurodžiusi, kad privalome visus išžvalgytus karjerus įtraukti į Bendrojo plano teritoriją. Turėtume vadovautis teisės aktais. Nenorime priimti tokio sprendimo, kad teismuose pralaimėtume“, – priduria jis.
Aplinkos apsaugos agentūra: teisinį pagrindą stabdyti ūkinės veiklos planus savivaldybė turi
Aplinkos apsaugos agentūros vadovė Milda Račienė tikina, kad apskritai visų diskusijų dėl Pakarklės miško likimo būtų buvę galima išvengti, taip pat viską būtų buvę galima sustabdyti pradiniame etape, jei Kauno rajono savivaldybė pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio penktą dalį būtų pasinaudojusi veto teise.
„Labai norint ir turint motyvus, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, Viešo administravimo įstatymas numato galimybes atšaukti priimtą sprendimą ir jį keisti“, – pabrėžia M. Račienė.
Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdžio metu apibendrita, kad turėtų būti peržiūrėta įstatyminė bazė – jeigu yra tarp miškų įstatymo ir Žemės gelmių įstatymo tam tikrų neatitikimų, reikia užtikrinti, kad ateityje tokių situacijų nebebūtų.
„Kitas komiteto sprendimas galėtų būti kreiptis į Kauno rajono savivaldybę, aiškiai pasakant, kad jos rankose yra svarbiausi sprendimai, kaip pasinaudojimas veto teise dėl leidimo vykdyti ūkinę veiklą Pakarklės miške“, – sako komiteto pirmininkė S. Gedvilienė.
Siūlo keisti Miškų įstatymą
Savo ruožtu demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas Eltai pabrėžė, kad siekiant išvengti Pakarklės miško situacijos, būtina taisyti Miškų įstatymą. Visų pirma, jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos miškai saugomi konkrečiais teisiniais instrumentais.
„Miškai yra skirstomi į grupes. Pirmos ir antros grupės miškai yra saugomi nuo pramoninio kirtimo. Lietuvoje dažnai kyla skandalų dėl antros grupės miškų kategorijos keitimo, kai saugomi miškai staiga tampa ketvirtos grupės miškais. Deja, dar didesnė bėda yra su 2015 m. Seime „prastumta“ miškams labai nepalankia pataisa, kuria uždrausta plėsti antros miškų kategorijos miškus. Dėl to jau daug metų stebime vertingiausių miškų nykimą Lietuvoje. Per pastaruosius 7 metus antros kategorijos miškų bendras plotas Lietuvoje sumažėjo nuo 266 iki 249 tūkstančių hektarų.“, – teigia politikas.
Penktadienį jis ketina teikti naujas Miškų įstatymo pataisas.
„Siūlau grąžinti anksčiau galiojusią tvarką ir leisti plėsti pirmos bei antros kategorijos miškus. Tam reikia pataisyti Miškų įstatymą. Jame turi būti nustatyta, kad IIA grupės miškas gali būti visuose svarbiuose saugomų teritorijų miškuose ar jų dalyse, o ne tik dalies draustinių ir priešeroziniuose miškuose. Miškų įstatyme taip pat siūlau nustatyti, kad II grupės miškų negali mažėti ir tai turi būti užtikrinama per planavimą. Pervedimas į ūkinius miškus turėtų būti išimtinis, o jei to būtinai reikia, tai turi būti kompensuojama priskiriant atitinkamą II grupę kitame miške, patartina artimame“, – priduria jis.
T. Tomilinas taip pat siūlo nelaukti, kol Aplinkos ministerija atneš į Seimą žadėtą naują Miško įstatymo paketą.
„Jo laukiame jau antrus metus ir vis dar neatsiranda politinės valios bei nėra jokios garantijos, kad tame pakete atsiras būtent ši labai reikalinga nuostata“, – pabrėžia jis.
