Stiklas, skirtingai negu plastikas, turi neribotą kiekį „gyvybių“. Kelis kartus perdirbtas plastikas praranda savo kokybines savybes, o stiklas – iš esmės amžinas, išskyrus tą stiklą, kuris taip ir lieka neperdirbtas ir nugula pakelėse, miškuose ar sąvartynuose.
Nors Lietuvoje puikiai funkcionuoja taromatų sistema, pagal surinkimo ir perdirbimo rodiklius gerokai atsiliekame nuo Vokietijos, Austrijos, Belgijos, kitų pažengusių šalių ir netgi Latvijos, kur surenkama ir perdirbama 77 proc. stiklo. Kokios priežastys tai lemia ir ką galima padaryti, kad šis rodiklis pagerėtų?
Šie klausimai buvo nagrinėjami vienos iš didžiausių atliekų tvarkymo ir perdirbimo įmonių Lietuvoje UAB „Ekobazė“ surengtoje konferencijoje „Tvari ateitis: kaip paskatinti stiklo atliekų rūšiavimą ir perdirbimą“. Jos metu savo srities ekspertai pasidalino įžvalgomis ir pasiūlymais.
Reikalingi vienodi standartai
Lietuvoje per taros depozito sistemą surenkama 13–14 tūkst. tonų stiklo, o per konteinerius – 35 tūkst. tonų. Pastarieji „įkurdinami“ arba privačiose valdose, arba yra bendro naudojimo – stovi prie daugiabučių bei kitose viešose vietose.
Anot VšĮ „Žaliasis taškas“ komercijos direktoriaus Kęstučio Pociaus, Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidžia, kad kur kas kruopščiau stiklo atliekas rūšiuoja individualių namų gyventojai. „Kai namo kieme stovi privačiai valdai priskirtas konteineris, gyventojai jaučia pareigą 100 proc. rūšiuoti atliekas. Tuo tarpu daugiabučių gyventojus galima suskirstyti į dvi grupes: vieni kruopščiai rūšiuoja, kiti stiklo atliekas vis dar meta į mišrių atliekų konteinerius“, – pasakoja K. Pocius.
Vis dėlto situacija keičiasi į teigiamą pusę. Jei 2015 m. per konteinerių sistemą buvo surinkta 15 tūkst. tonų stiklo, tai dabar šis kiekis yra daugiau nei dvigubai didesnis. „Viena vertus tai galima sieti su gerėjančiu gyvenimu ir jo neišvengiamu palydovu – didėjančiu atliekų kiekiu. Kita vertus, matome ir didesnį gyventojų sąmoningumą bei geresnę infrastruktūrą. Bet tobulėti dar tikrai yra kur. Šiuo metu 60-yje Lietuvos savivaldybių taikomi skirtingi rūšiavimo standartai. Būtina susitarti dėl vienodų standartų ir tada vieningai apie juos komunikuoti“, – ragina K. Pocius.
Padėtų edukacija, bet ne mažiau svarbi ir infrastruktūra
Siekiant valstybės užsibrėžto tikslo – perdirbti bent 70 proc. kasmet pagaminamų stiklo pakuočių, reikalingas atitinkamas visuomenės švietimas. „Labai svarbu, kad gyventojai žinotų, ne tik kaip rūšiuoti stiklą, ką galima ar ko negalima mesti į stiklo konteinerį, bet ir suprastų rūšiavimo prasmę, t.y. kodėl tai yra svarbu“, – akcentuoja Marina Curko-Notkuvienė, UAB „Ekobazė“ vadovė.
Milžiniškas stiklo privalumas yra tas, kad jis gali būti perdirbtas neribotą kiekį kartų. Be to, perdirbtas stiklas pakeičia tokius gamtos resursus kaip, pavyzdžiui, smėlis ar kitos mineralinės medžiagos. „Nors stiklas nėra tiesiogiai labai kenksmingas aplinkai, kaip, pavyzdžiui, plastiko dalelės, tačiau jam pagaminti iš smėlio, klinčių, sodos sueikvojama nepaprastai daug energijos. Tuo tarpu stiklo perdirbimo procese energijos sąnaudos kur kas mažesnės“, – paaiškina M. Curko-Notkuvienė.
Juo labiau, kad technologijoms žengiant į priekį, stiklo perdirbimo sąnaudos mažėja.
„Nuo kiekvieno mūsų kasdienių įpročių priklauso, koks bus konkrečios stiklo atliekos likimas. Mesdami stiklą į mišrių atliekų konteinerį, o dar blogiau – palikdami miške ar pakrantėje, pasmerksime stiklą irti tūkstantį metų. Besimėtančios stiklo šukės gali sužeisti gyvūnus ar žmones, o vasarą netgi sukelti gaisrus. Tuo tarpu išmesdami stiklo pakuotes į tam skirtus konteinerius ar atiduodami į depozito sistemą, galime tęsti stiklo kelionę ir sėkmingai jį prikelti antram ar net šimtas antram gyvenimui“, – tvirtina M. Curko-Notkuvienė.
Visgi įmonės vadovė pripažįsta, kad vien gerų gyventojų norų neužtenka, tinkamam atliekų rūšiavimui svarbi ir infrastruktūra. „Net jei žmogus bus labai motyvuotas rūšiuoti stiklą, bet jei šalia namų nebus specialaus konteinerio, gyventojui bus nepatogu jį pasiekti, tikėtina, kad atliekų jis nerūšiuos“, – tikina M. Curko-Notkuvienė. Jai antrina ir Kristaps Dreimanis, „Eco Baltia Vide“, vienos didžiausių Latvijos atliekų tvarkymo įmonių, atstovas.
2060 kilogramų stiklainių – tiek vienas Latvijos gyventojas sukaupė savo namuose
Prieš keletą metų Latvijoje vyko projektas, kurio metu skirtingus Latvijos regionus pasiekė 1000 stiklo atliekoms skirtų konteinerių, ir taip buvo ženkliai pagerinta stiklo surinkimo infrastruktūra. Dar viena nacionalinė kampanija, pažėrusi ir netikėtų rezultatų, buvo skirta surinkti stiklą iš atokesnių Latvijos regionų gyventojų. Žmonėms buvo sudarytos galimybės ne tik atsikratyti galbūt per visą gyvenimą sukauptu stiklu, bet vyko ir edukacinė kampanija.
„Kampanijos metu iš 1430 namų ūkių buvo surinktos 279 tonos stiklo atliekų. Vidutiniškai viena šeima atidavė apie 195 kg stiklo pakuočių. Mus nustebino vienas gyventojas, sukaupęs namuose net 2060 kg stiklo – tuščių butelių ir stiklainių“, – pasakoja Kristaps Dreimanis.
Paklaustas, kas svarbiau – šviesti visuomenę ar gerinti infrastuktūrą, K. Dreimanis sako, kad abi kryptys vienodai svarbios, o labiausiai pasiteisinanti taktika yra jų abiejų sinergija, kitaip sakant, pati infrastruktūra gali edukuoti. Kaip pavyzdį jis pateikia viešose vietose stovinčius stiklo konteinerius, ant kurių užrašyta svarbiausia informacija apie stiklo rūšiavimą.
Iš maždaug 100 automobilių priekinių stiklų – apie 32 tūkst. vandens buteliukų
Edukacijos ir kalbėjimosi su žmonėmis svarbą atskleidžia ir automobilių stiklų remontu ir keitimu užsiimančios Carglass® įmonės pavyzdys. Jos pardavimų vadovo Justino Karoblio teigimu, jei tik įmanoma, visuomet klientui yra pasiūloma priekinį automobilio stiklą remontuoti, ir tik esant būtinybei keičiamas visas stiklas.
„Anksčiau dauguma Lietuvos vairuotojų gan atsargiai žiūrėjo į automobilio stiklo remontą, bet kalbantis ir aiškinant, pateikiant faktus ir skaičius, jei tik įmanoma, vis daugiau klientų renkasi stiklo remontą. 2022 m. suremontavome 8900 automobilių stiklų, tai leido išvengti net 124 tonų stiklo atliekų“ – pasakoja J. Karoblis. Vidutiniškai lengvojo automobilio stiklas sveria 14 kg, sunkvežimio –24 kg, autobuso – net 75 kg.
Tuo tarpu, kai automobilio priekinio stiklo neįmanoma suremontuoti, jis yra pakeičiamas, o senasis stiklas atiduodamas perdirbimui.
Žaliasis kursas skatins susiimti verslą
Tuo tarpu Mykola Murashko, „Glass Factory Guardian“ atstovas, šioje dėlionėje siūlo neignoruoti ir verslo vaidmens. „Visuomenės įpročių keitimasis tik viena monetos pusė. Kita pusė – tai verslas. Kiekvienas verslas turi savo atliekų tvarkytojų paklausti: kas nutinka su mano įmonės atliekomis po to, kai jos yra surenkamos? Ar jos yra perdirbamos ar nugula sąvartynuose,“ – tvirtina jis.
Jam antrina ir Žaliosios politikos instituto direktorė tarptautinei ir projektinei veiklai Ieva Budraitė. Ji priduria, kad verslui būtina stengtis, jog jo veikla paliktų kuo mažiau atliekų, o pastarosios turėtų būti dar kartą panaudotos žiedinės ekonomikos principu. Tam verslą įpareigos ir Europos Komisijos paskelbtas Žaliasis kursas bei ambicingi jo tikslai.
„Žaliasis kursas verslui numato daug pokyčių: mažinti perteklinį pakavimą, užtikrinti, kad vis didesnė būtinos pakuotės dalis būtų perdirbama ar kuriama iš mažesnį pėdsaką paliekančių medžiagų ir t.t.
Kaip konkretų pavyzdį galima paminėti, kad kai kurios pakuotės rūšys, pavyzdžiui, miniatiūriniai šampūnų buteliukai, iš viso uždrausti naudoti. Gamintojai turės pasirūpinti, kad tam tikra daliai jų produkcijos būtų naudojamos daugkartinės pakuotės arba būtų sudarytos galimybės tą pačią pakuotę papildyti produktu kelis kartus. Tad šiame kontekste stiklo gamyba ir perdirbimas yra ypatingai perspektyvios sritys“, – apibendrina I. Budraitė.
