Kaip teigia Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorė Irma Pilipienė, pokyčiai yra reikalingi, tačiau reikia atkreipti dėmesį, jog maisto pakuotėms yra keliami kiti reikalavimai: jos turi būti saugios, užtikrinti kuo ilgesnį maisto produktų galiojimą. Be to, net jei pakuotės bus 100 proc. perdirbamos, tačiau nebus surenkamos, šis įstatymo pakeitimas norimų tikslų pasiekti nepadės bei netgi gali paskatinti maisto švaistymo problemą.
I.Pilipienė aptaria, kokios grėsmės kyla, siekiant atsisakyti plastikinių, PET ir kombinuotų pakuočių bei kokie sprendimai galimi, siekiant mažinti maisto švaistymą ir kitaip prisidėti prie klimato kaitos problemos mažinimo šalyje.
Reiktų keisti visą tiekimo grandinę
Kaip teigia I. Pilipienė, dėl maisto saugos reikalavimų, įprastai jis yra pakuojamas į plastikines ar kombinuotas pakuotes. Jei šios būtų pakeistos į vieno sluoksnio, lengvai perdirbamas, ko palaipsniui siekiama įstatymo pakeitimu, tuomet ženkliai padidėtų maisto švaistymas.
„Remiantis naujausiais pateikiamais Aplinkos apsaugos agentūros 2021 m. duomenimis, plastikinės pakuotės sudaro 16,3 proc. visų vidaus rinkai tiekiamų pakuočių , PET – 4,5 proc. ir kombinuotos – 1,9 proc. Šios pakuotės plačiai naudojamos maisto pramonėje. Dėl savo unikalių techninių savybių, leidžiančių ne tik apsaugoti produktą, bet kartu užtikrinti jo kokybę visą galiojimo laikotarpį bei minimaliai sunaudoti pakuotės medžiagų, jos negali būti pakeistos popierinėmis, metalinėmis ar stiklinėmis“, – atkreipia dėmesį Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorė.
Ji pateikia pavyzdį, jog įvairių sluoksnių pakuotės pasižymi barjerinėmis savybėmis ir gali apsaugoti produktą nuo deguonies, drėgmės ar UV spindulių poveikio, todėl maisto pramonėje pakuotės sudėtis turi lemiamą įtaką maisto produktų galiojimo terminui. Be to, siekiant atsisakyti tokių pakuočių, reikėtų iš pagrindų pakeisti tiekimo grandines decentralizuojant produktų gamybą, trumpinant ir spartinant produktų pristatymą.
Anot I. Pilipienės, problema yra ne pats plastikas, bet tai, kad jis nėra išrūšiuojamas ir perdirbamas, o atsiduria aplinkoje.
Maisto švaistymas yra ne mažesnė problema
Kalbant apie maisto švaistymą, I. Pilipienės teigimu, jis yra ne mažiau pavojingas aplinkai nei plastikinės, PET ar kombinuotos pakuotės, o kai kuriose šalyse – netgi didesnė problema.
Remiantis Europos Komisijos (EK) pateikiama statistika, maždaug 16 proc. pagaminto maisto Europos Sąjungoje (ES) būna iššvaistoma, o mažiau išsivysčiusiose šalyse, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais, šis skaičius gali siekti net iki 50 proc.
Remiantis „Waste Management Options and Climate Change“ ataskaita, pristatyta Europos Komisijoje, teigiama, kad maisto kompostavimo metu išskiriamas toks pats CO2 kiekis, kaip ir šalinimo sąvartyne metu. Tad plastiką ar kitas geromis barjerinėmis savybėmis pasižyminčias pakuotes pakeitus mažiau apsaugančiomis maisto savybes, maisto švaistymo problema paūmėtų.
Kils kainos galutiniams vartotojams
I.Pilipienė įsitikinusi, jog įgyvendinus įstatymo pakeitimo projekte numatytus mokesčių pakeitimus, t. y. padidinus plastikinių, PET ir kombinuotų pakuočių perdirbimo užduotis iki 100 proc., tai lemtų visų maisto produktų kainų augimą.
„Pakuočių gamintojai ir importuotojai papildomus mokesčius turės padengti didindami produkcijos kainas galutiniams vartotojams. Tai, žinoma, kels visuomenės pasipiktinimą, nes kainos didės visiems, o skaudžiausiai tai gali atsiliepti mažas pajamas gaunantiems vartotojams“, – svarsto Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorė.
Pradėti reikia nuo sistemos tobulinimo
Kaip teigia „Žaliojo taško“ vadovas Almontas Kybartas, pradėti spręsti problemą reikėtų nuo pakuočių atliekų surinkimo, skatinant gyventojus naudotis rūšiavimo sistema ir nemesti pakuočių į mišrioms atliekoms skirtus konteinerius.
„Viena didžiausių atliekų tvarkymo sektoriaus problemų Lietuvoje yra ta, jog atliekų surinkimo sistema vis dar nėra vieninga, todėl daug kalbame apie būtinybę susėsti ir susitarti, tai visgi, ką ir kaip mes rūšiuojame. Tačiau viena yra aišku – visos pakuočių atliekos turi keliauti į rūšiavimo konteinerius, skirtus būtent pakuočių atliekoms, o maisto likučiai rūšiuojami kartu su kitomis maisto atliekomis“, – teigia „Žaliojo taško“ vadovas.
Jis tęsia, jog atliekų rūšiavimo infrastruktūros plėtrą, taip pat surinkimą bei tolesnį tvarkymą finansuoja gamintojai ir importuotojai, išleidžiantys į Lietuvos rinką pakuotes: „Jie atsakingi už tinkamą pakuočių sutvarkymą, todėl rūšiuoti būtina visas pakuotes – nuo maisto produktų, gėrimų, daiktų, nesvarbu, iš kokių medžiagų jos pagamintos.“
A.Kybartas atkreipia dėmesį, jog gyventojai yra pirminiai atliekų tvarkymo sistemos dalyviai, nuo kurių viskas prasideda, todėl jie turi turėti aiškias rūšiavimo taisykles. Kai šių nėra, daroma daugybė klaidų, kurias tolimesniuose atliekų tvarkymo procesuose likę sistemos dalyviai turi taisyti ir patirti nuostolių.
Tam, kad svarbu identifikuoti esamos sistemos trūkumus bei potencialias tobulinimo kryptis ir kartu skatinti gamintojų ir importuotojų, pakuočių tvarkymo organizacijų, savivaldybių, atliekų rūšiuotojų, perdirbėjų bei visų kitų sistemos dalyvių bendradarbiavimą tobulinant atliekų sistemą šalyje, pritaria ir I. Pilipienė
„Gerosios pakuočių atliekų praktikos pavyzdžių galime matyti ir ES bei kitose išsivysčiusiose šalyse, todėl tarptautinės diskusijos bei bendradarbiavimas su užsienio partneriais taip pat galėtų prisidėti prie problemos sprendimo“, – pažymi I. Pilipienė.
Ji priduria, jog atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo technologijų vystymas bei sprendimų paieška turėtų būti koordinuojami ES lygiu bei atliepti tiek pakuočių atliekų mažinimo, žiedinės ekonomikos įgyvendinimo, tiek klimato kaitos mažinimo iniciatyvų tikslus.
„Galiausiai, pasiekti teigiamus pokyčius padėtų ne vien mokestinės naštos gamintojams ir importuotojams didinimas, bet finansinės paramos ir kitų reikiamų priemonių sistemos tobulinimui užtikrinimas“, – pabrėžia Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorė.
