Kokie pagrindiniai reikalavimai keliami ekologiniams ūkiams ir jų gaminamai produkcijai?
Sertifikuoti gali būti visi žemės ūkio kilmės ir maisto produktai, kurie atitinka ekologinės gamybos reikalavimus. Sertifikuojami tiek pirminės gamybos produktai – grūdai, gyvuliai ar daržovės, tiek perdirbti ir jau galutiniam vartojimui paruošti maisto produktai – duona, pyragas, sūris, dešra, arbata, aliejus ar kiti.
Visų šių produktų gamyboje reikia laikytis ekologinės gamybos principų ir reikalavimų. Vadinasi, naudojami tik natūralūs gamybos procesai ir medžiagos. Draudžiamos cheminės sintetinės trąšos, sintetiniai augalų apsaugos produktai, hormonai ir antibiotikai, sintetiniai maisto priedai, genetiškai modifikuoti organizmai. Augalai auginami natūraliame dirvožemyje. Gyvūnams privaloma sudaryti sąlygas, tenkinančias gyvūnų prigimtinius poreikius ir atitinkančias gyvūnų gerovės reikalavimus, pašarams taikomi irgi griežti reikalavimai. Perdirbti produktai gaminami iš ekologiškų žemės ūkio kilmės sudedamųjų dalių, yra labai ribojamas maisto priedų, kurių funkcijos yra daugiausia technologinės ir juslinės, mikroelementų ir pagalbinių perdirbimo medžiagų naudojimas. Ekologiškas maistas perdirbamas atsargiai, visų pirma naudojant biologinius, mechaninius ir fizinius metodus.
Kokie procesai nuo lauko iki parduotuvės lentynos yra būtini, norint produktą ženklinti kaip ekologišką?
Pirmiausia pats gamintojas turi norėti gaminti ekologiškai, įsigilinti į reikalavimus, apsispręsti ir pasiryžti tą daryti, o tada jau kontrolės įstaigai pateikti prašymą sertifikuotis.
Kontroliuojami visi ekologiškų produktų gamybos etapai – nuo lauko iki stalo. Nuo to, kokiame žemės lauke auginama, kuo tręšiama, kokia augalų dauginamoji medžiaga naudojama, koks pašaras gyvuliams duodamas. Iki maisto produktams naudojamų perdirbimo metodų, technologinių priedų. Ir, be abejo, viso kelio, kuriuo šis produktas atkeliauja į prekybos vietą iki galutinio jo pirkėjo, vartotojo.
Kaip vyksta sertifikavimo procesas, kontrolė?
Gamintojų veikla yra kontroliuojama nuolat – tiek dokumentų įrašai, tiek fizinė gamybos vieta. Ir ta kontrolė nenutrūksta ištisus metus.
„Ekoagros“ kiekvienais metais mažiausiai kartą privalomai patikrina savo klientus jų gamybos vietoje, o rizikingesni ūkiai tikrinami dažniau. Jei įtariama, kad buvo panaudotos draudžiamos medžiagos, visada imami mėginiai ir tiriami oficialiose laboratorijoje. Taip pat iš ne mažiau kaip 5 procentų veiklos vykdytojų atrenkami ir planiniai mėginiai.
Savo ruožtu kiekvienas gamintojas taip pat turi susidaryti vidinę kontrolės sistemą, kuri užtikrintų ir įrodytų, kad produktas pagamintas laikantis visų reikalavimų. Nesilaikant reikalavimų sertifikatą galima prarasti. Sertifikavimasis ir ekologinės gamybos ženklo gavimas nėra labai lengvas procesas. O ir negali toks būti – reikia išstudijuoti teisės aktus, įsigilinti į tam tikrus gamybos reikalavimus ir jų nuolatos tvarkingai laikytis.
Kaip vartotojui atpažinti ekologišką produkciją parduotuvių lentynose, ir kodėl ekologiškas nėra tolygu marketinginiam produktų ženklinimui: „natūralus“, „iš kaimo“ ir pan.?
Ekologiški produktai atpažįstami pagal ženklinimą. Nes tik matomas ženkliukas ar simbolis gali patvirtinti, kad produktas yra iš kontroliuojamo ūkio, kuris įsipareigojo laikytis atitinkamai maisto kokybės sistemai keliamų reikalavimų.
Visoje Europos Sąjungoje taikomas vienodas ekologiškų produktų ženklinimas, nes ir taisyklės visur taikomos vienos ir bendros. Pirkėjui, norinčiam sertifikuoto ekologiško produkto, pirmiausia reikėtų įsidėmėti bent jau vieną pagrindinį ženklą – ES ekologinės gamybos logotipą, žalią stačiakampį su lapu iš baltų žvaigždučių. Lietuvoje dar turime ir nacionalinį ženklą „Ekologinis žemės ūkis“. Ženklelio apačioje taip pat būna kodas – sertifikatą išdavusios įstaigos kodas, kuris suteiktas kiekvienos valstybės ES narės sertifikavimo įstaigai. Tad jei tai Lietuvoje sertifikuota „Ekoagros“, bus pažymėta „LT-eko-001“.
Ekologinės gamybos užrašai ir ženklai tikrai nėra tolygūs ar lygiaverčiai užrašams ar ženklams „natūralus“, „iš kaimo“ ir pan. Pagrindinis skirtumas – pirmųjų gamyba sertifikuojama ir kontroliuojama kontrolės įstaigos. Antrųjų – nekontroliuojama ir nesertifikuojama. O nėra sertifikato, nėra pripažintų ženklų – nėra ir kokybės garantijų.
Kokios ekologiškos žemdirbystės tendencijos ir ateitis Lietuvoje: ar daugėja ūkių, ar auga vartotojų sąmoningumas, galbūt viešasis sektorius planuoja pirkti daugiau ekologiškos produkcijos?
Lietuvoje porą pastarųjų metų ekologiškai ūkininkaujančiųjų daugėjo. Pernai „Ekoagros“ sertifikavo tris tūkstančius ekologinės gamybos veiklos vykdytojų – ūkių, perdirbimo įmonių, platintojų, importuotojų. Deja, šiemet toks augimas neprognozuojamas, atvirkščiai – stebimas norinčių sertifikuoti ekologinę gamybą mažėjimas. Ūkininkai mažėjimo priežastis mato net kelias – paramos paskirstymo mechanizmo trūkumuose ir nepakankant ekologiškų produktų vartojimo įpročio masiškumo.
Nors vis dėlto perspektyvų ir vilčių ekologiškų produktų gamybai augti ir populiarėti yra. Tam labai palanki Europos Sąjungos politika, numatomos daugiametės ekologijos skatinimo priemonės. O ir patys žmonės vis labiau domisi sveikesne mityba, rūpinasi savo sveikata, renkasi sveikesnes alternatyvas, be to, neabejingi aplinkosaugos ir tvarumo aspektams, ką ir užtikrina ekologinė gamyba.
Svarbus dialogas ir kompleksinis valstybės požiūris į rinkos auginimą, skatinant ne tik gamybą, bet ir vidaus vartojimą. Esminiai veiksniai, kurie gali „užkurti“ vidaus rinką daugiau vartoti ekologiškos produkcijos, yra edukacija ir švietimas, kuo daugiau gerosios praktikos pavyzdžių, žalieji pirkimai, kai maitinimo įstaiga renkasi ekologiškus produktus prioriteto tvarka, sertifikuoto ekologiško maisto prieinamumas viešojo maitinimo įstaigose.
Kodėl verta rinktis ekologišką maistą?
Ekologinės gamybos tikslas – gaminti saugų ir kokybišką produktą žmogui bei saugoti aplinką, dirvožemį, taupiai naudoti gamtos išteklius. Taigi tai saugus žmogui ir draugiškas aplinkai produktas. Rinkdamiesi ekologiškus produktus ne tik valgysite maistą be cheminės taršos, tačiau prisidėsite ir prie biologinės įvairovės, kraštovaizdžio, gyvenamosios aplinkos išsaugojimo. Gamta padarė tobulai viską pati, o mūsų misija yra labai paprasta – tiesiog nieko nesugadinti ir palikti ateities kartoms sveiką supančią aplinką ir išteklius.
Viešinimo projekto rėmėjas – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.
