„Dabartinė karta tikrai yra aktyvesnė, šiuolaikiniai vaikai nėra užguiti taip, kaip ankstesnės kartos, dažniau kartodavusios „negalima“, „reikia kalbėti tyliau“ – gal tai tautos išgyventų represijų pasekmės.
Dabartiniai vaikai tiesiog yra laisvesni, o laisvesnis žmogus laisvai reiškia savo nuomonę. Be to, vaikai ir šiaip yra aktyvesni už suaugusiuosius, jie turi daugiau energijos: jiems svarbu kažką daryti ar išreikšti savo poziciją“, – komentuoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vyriausioji patarėja Rūta Baškytė.
Kadangi viešojoje erdvėje daug kalbama apie klimato kaitą, apie išlikimą Žemėje, paauglius nuolat pasiekia informacijos nuotrupos šia tema ir jie natūraliai ima užduoti kritiškus klausimus: „O tai kaip aš gyvensiu? Ar aš turėsiu galimybes šitoje Žemėje išlikti?“.
„Didelis įkvėpimas jaunajai kartai buvo Greta Thunberg. Ji tiesiog išsakė daugumos nuomonę, kad nebegalime gyventi kitų kartų sąskaita. Ir iš tiesų jaunimas yra teisus. Žmonija tiek išnaudojo neatsinaujinančius gamtos išteklius, kad kiti turės susimąstyti, iš kur jiems paimti tam tikras žaliavas ar medžiagas.
Ateitis labai priklauso nuo Žemės kraštovaizdžio, nuo jos biologinės įvairovės, nes juk viską, įskaitant informaciją, imame iš gamtos. Viską sunaikinę, prarasime savo pačių potencialą. Šiuolaikinė karta yra labai imli – ji mokosi iš pavyzdžių, jiems rūpi, jie protestuoja. Pavyzdžiui, karas Ukrainoje jaunąją kartą taip pat labai paveikė, nes jiems svarbu, kas vyksta pasaulyje“, – kalba ekspertė.
Kaip ugdyti?
Pasak R. Baškytės, su vaikais reikėtų daugiau kalbėti apie tai, ko mokyklose nemokoma – apie gyvenimo prasmę ir esmę: dėl ko žmogus gyvena šioje Žemėje, ką turime padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
„Prieš darydami bet kokį darbą, pirmiausia turėtume užduoti sau klausimą: ar savo veiksmais prisidėsiu prie planetos, žmonių gerovės, ar jai, jiems pakenksiu? Reikia surasti priėjimo prie jaunimo būdą, kaip pasėti tą sėklą, kad žmogus pats pradėtų domėtis, užduoti esminius klausimus.
Saugomų teritorijų gamtos mokyklose, kurių Lietuvoje turime devynias, tikimės pasėti meilę gamtai, pojūtį ir supratimą, kad gamta be žmogaus išgyvens, bet žmogus be gamtos – ne. Pasėta sėkla anksčiau ar vėliau sudygs“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dažnai gimtadienio šventės asocijuojasi su sėdėjimu už stalo, valgymu, kalbėjimu, bet dabar, anot ekspertės, atsiranda nauja kryptis ir suvokimas, kad gimtadienį galima švęsti ir kitaip – išvykti į gamtą, susiorganizuoti žygį ar talką ir surinkti šiukšles ar išrauti kokius nors invazinius augalus.
„Būna, jaunimas pasirenka globoti kokį nors saugomos teritorijos objektą – kalvą, upelį, šaltinį, medį, akmenį. Prižiūrėdami konkrečią vietą, jie aktyviai prisideda prie vertybių išsaugojimo, pavyzdžiui, nušienauja pievą, skleidžia informaciją.
Jie tampa aktyviais dalyviais – įsitraukus ir matant rezultatą, pasikeičia ir požiūris į gamtą. Tai kur kas geriau nei teorinis mokymas“, – akcentuoja R. Baškytė.
Atsakydama į klausimą, kodėl tai svarbu, VSTT atstovė pabrėžia, kad ateityje problemos bus tik dar didesnės, todėl ir naujajai kartai reikės būti dar aktyvesnei.
„Grėsmė kyla žmonijos išlikimui, o gamtoje taip surėdyta – jeigu rūšiai gresia išnykimas, ji kažkaip bando prisitaikyti, išgyventi. Pavyzdžiui, eglės užaugina daugiau kankorėžių, kad išliktų. Tas pats galioja ir žmonių psichologijai. Tik viena, ką reikia žmonijai įskiepyti – žmogus nėra gamtos valdovas, mes visi dalijamės viena sistema, kvėpuojame tuo pačiu oru. Žmogus stovi toje pačioje gretoje su visais gyvūnais, augalais. Viskas yra viena. Vien tai suvokus bei taikant gyvenime, jau galima tikėtis šviesesnės ateities“, – teigia R. Baškytė.
Vesti į gamtą
VSTT atstovė pasakoja prieš 15 metų priėmusi japonų delegaciją – mokytoją su trimis mokiniais. Atvykę į Lietuvą, jie negalėjo atsigėrėti vietos gamta.
„Pamenu, viena mokinė, gulėdama ant tiltelio virš Bukos upės Aukštaitijos nacionaliniame parke, kruopščiai piešė žuvis. O japonų mokytojas sakė: „Jūs neįsivaizduojat, ką jūs turit. Ką jūs patartumėt mūsų vaikams?“.
Aš patariau vaikus vežti į gamtą. Jis atsakė, kad nebėra, kur jų vežti – natūralios gamtos praktiškai nebelikę arba reikia vežti labai toli, o vaikus nuvedus į parką, jie iškart įninka į savo mobiliuosius. Jis pasakojo, kad Japonija po Antrojo pasaulinio karo pasirinko sekti JAV pavyzdžiu – sutvarkyti valstybę ir sustiprinti ją ekonomiškai, dėl ko iš esmės buvo sunaikinta gamta. Jis primygtinai akcentavo nekartoti jų klaidų“, – dalijasi ji.
Kalbėdama apie tai, kaip pasiekti vaikus, R. Baškytė sako, kad vienas būdas yra taikyti „šoko“ terapiją – išsivežti juos į gamtą ir surinkti mobiliuosius telefonus, tačiau nebūtina griebtis šio kraštutinio varianto.
„Šiandien ir tą patį mobilųjį galima pasitelkti gamtos pažinimui – yra visokių programėlių paukščiams, augalams, medžiams pažinti. Be to, jeigu vaikai yra aktyvūs, reikia leisti jiems išsibėgioti. Viskas priklauso nuo vaiko ir jo poreikių – čia reikia išradingumo.
Taip pat geras metodas labiau įtraukti vaikus, taikomas minėtose saugomų teritorijų gamtos mokyklose, iš grupės išsirinkti vieną ar kelis pagalbininkus. Kai padarai vaiką atsakingu, pasikeičia jo elgesys.
Pavyzdžiui, galima sudaryti grupelę net iš padaužų ir duoti jiems užduotį. Vaikams reikia aktyvios veiklos, svarbu juos sudominti, jiems nepakanka sausų pasakojimų, antraip jie nesiklausys ir patys ras, kuo užsiimti gamtoje“, – pastebi ekspertė.
Ji priduria, kad svarbiausia jaunajai kartai įskiepyti supratimą, jog mes esame priklausomi nuo motinos gamtos, o ne ji nuo mūsų.
„Net jei viską sunaikintumėme, gamta atsikurs, išliks, o mes ne. Gamta buvo milijardus metų be žmonių ir dar bus milijardus metų be žmonių. Visi turime suvokti, kad mūsų pareiga rūpintis gamta: tiek gyvąja, tiek negyvąja“, – užbaigia R. Baškytė.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
