Kitaip tariant, daugeliui susidarė įspūdis, kad brango praktiškai viskas. Todėl tvarūs ir ekologiški produktai, kurie ir anksčiau reikalaudavo atverti pinigines kiek plačiau, atrodo, pabrango tiek, kad įpirkti juos darosi vis sunkiau.
Visgi, R. Matusevičiūtė tvirtina, kad dažnas veganiškas ir ekologiškesnis maisto produktas šiuo metu kainuoja tiek pat, kiek įprastas – tvaresnė nebėra prabangos prekė.
„Augalinis sūris kainuodavo 4 eurus – tai buvo kosmiška suma ir kas tokią sumą gali leisti? Bet dabar nueini, pasižiūri – paprastas, gyvulinės kilmės sūris kainuoja lygiai tiek pat, jeigu ne daugiau. Tas pats nutiko su augaliniu pienu – kai kuris tapo be galo brangus. (...) Bet tam tikros kainos susilygino ir tai, man atrodo, racionaliniai įvertinti atėjus į parduotuvę, pasiskaičiuoti ir pasižiūrėti verta. Mes galime nustebti, kad tas įsitikinimas, jog viskas brangu ir tvarūs produktai iš viso nebeįperkami, gali būti, vis dėlto, neteisingas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Žalias sprendimas“ kalbėjo R. Matusevičiūtė.
Tačiau klausiama, ar tvarus gyvenimas yra kiekvieno kišenei, „Tvari Lietuva“ vadovė teigė mananti, kad daugelis žmonių tiki mitu, jog gyventi ekologiškai yra brangu. Kalbant apie tvarumo prieinamumą ir tai, kiek kainuoja ekologiškas gyvenimas, R. Matusevičiūtė pažymėjo, kad reikia kalbėti ne apie skaičius, matomus parduotuvės čekyje, bet apie žmonių požiūrį. Pasak jos, esmė slypi ne kainose, bet susilaikyme nuo nereikalingų išlaidų.
„Visa tai prasideda nuo paprasto apsipirkimo toje pačioje parduotuvėje, kai mes kalbame apie vieną didžiausių aplinkos problemų – tai yra maisto švaistymas. Mes žinome, kad apie trečdalis pasaulyje pagaminamo maisto yra išmetama – tai yra faktas. (...) Kai mes pasižiūrime šitaip į tvarumą, tada mes suprantame, kad tai yra apie būtent tą gebėjimą susidėlioti konkretesnį meniu, susidėlioti stilingą, bet minimalistinę drabužių spintą ar važinėti mažiau automobiliu. Taip, kuro kainos išaugo – faktas. Bet tvarumas yra ne netaupyti ir važinėti su biodujomis, ar biokuru, ar tuo pačiu elektromobiliu. Tvarumas – eiti pėsčiomis“, – aiškino pašnekovė.
„Man atrodo labai svarbu keisti požiūrį, ką mes laikome tvarumu ir tvariu gyvenimu. Tada ir tas mitas – ką aš laikau mitu – kad gyventi tvariai yra brangu, pasikeis“, – akcentavo R. Matusevičiūtė.
Galiausiai pašnekovė atkreipė dėmesį, kad dalis tvarių daiktų, kurie yra gerokai ilgaamžiškesni, yra pagaminti ne tik mažiau teršiant aplinką, bet ir galvojant apie prekės perdirbimo galimybes. Kitaip tariant, toks pirkinys – net jei ir brangesnis – tampa itin gera ir ekologiška investicija.
„Mes turime šiek tiek iškreiptą požiūrį, kiek dalykai turi kainuoti. Mes esame įpratę, kad, tarkime, mėsa gali kainuoti vos keletą eurų parduotuvėje, nors mes žinome, kiek daug resursų reikia pagaminti kokybiškai, sveikai mėsai (...). Neturėtume turėti iškreipto požiūrio, kad viskas turi būti prieinama, įperkama lengvai, greitai ir patogiai. Kai mes kalbame apie kokybišką, brangesnį produktą, mes iš karto kalbame apie žiedinės ekonomikos konceptą, kuris yra paremtas tuo, kad mes neturime linijinio vartojimo: nusipirkau, truputį panaudojau, sugedo, po savaites išmečiau, perdirbti nebeįmanoma, daiktas atsiduria sąvartynuose arba tos atliekos yra sudeginamos“, – pasakojo R. Matusevičiūtė.
„Mes kalbame apie produktus, kurie mums tarnauja kiek įmanoma ilgiau. Pageidautina dar vėliau ir atranda tą antrą gyvenimą kažkieno kito namuose – ar tai bus rūbai ir daiktai, ar kažkas kito – ir tiktai vėliau, jau išgyvenus savo ilgą naudojimo laikotarpį, atsiduria ne sąvartyne, o perdirbimo fabrike. Tai faktas, kad tokį produktą pagaminti kainuos šiek tiek brangiau. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai yra investicijos modelis. Iš esmės investuojame ir laimime“, – pokalbį apibendrino iniciatyvos „Tvari Lietuva“ vadovė.
