Ataskaitoje įspėjama, kad pasauliui kilo grėsmė patekti į klimato „pražūties kilpą“.
Pasak tyrėjų, kovojant tik su didėjančiu klimato krizės poveikiu, ištekliai ir dėmesys gali nukrypti nuo pastangų mažinti anglies dioksido išmetimą, todėl padėtis gali dar labiau pablogėti.
Pasaulinio atšilimo daroma žala visame pasaulyje matoma vis aiškiau, o klimato katastrofų padarinių likvidavimas jau dabar kainuoja milijardus dolerių. Be to, šios nelaimės gali sukelti ir daugiau susijusių problemų, įskaitant vandens, maisto ir energijos krizes, taip pat padidėjusią migraciją ir konfliktus, o visa tai tuština valstybių išteklius.
Viešosios politikos tyrimų instituto (IPPR) ir Karališkojo tarptautinių reikalų instituto „Chatham House“ mokslininkai teigia, kad jau dabar matoma, kaip klimato krizės padariniai apsunkina pastangas mažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir imtis kitų veiksmų, todėl diskutuotina, ar tarptautinis tikslas išlaikyti mažesnį nei 1,5 laipsnio Celsijaus temperatūros kilimą vis dar įmanomas.
Mokslininkų teigimu, tie, kurie teigia, jog 1,5 laipsnio susitarimą vis dar įmanoma įgyvendinti, skatina įsitikinimą, kad lėti dabartiniai veiksmai kovoje su klimato kaita yra užtektini, o tie, kurie teigia, kad plano įgyvendinti neįmanoma, rizikuoja palaikyti įsitikinimus, kad klimato kaitos sustabdyti neįmanoma arba ekstremalius metodus siekiant ją sustabdyti.
Tyrėjai teigė, kad norint išvengti „pražūties kilpos“, reikia, kad politikai sąžiningiau pripažintų didelę klimato krizės keliamą riziką, įskaitant artėjančius kritinius taškus ir didžiulį ekonomikos ir visuomenės pertvarkymo mastą, kuris būtinas norint sustabdyti visuotinį klimato atšilimą.
„Deja, įžengėme į naują klimato ir ekologinės krizės skyrių. Apsimestinis karas su klimato kaita eina į pabaigą, o tikrieji jos padariniai dabar verčia priimti sudėtingus sprendimus. Neabejotinai galime siekti tvaresnio ir teisingesnio pasaulio, tačiau svarbiausia, kad sugebėtume įveikti sukrėtimus ir tuo pat metu sutelkti dėmesį į tai, kaip išbristi iš audros“, – sakė IPPR tyrėjas Laurie Laybourn.
Ataskaitoje pažymima, kad, pavyzdžiui, Afrikos ekonomika jau dabar praranda iki 15 proc. BVP per metus dėl stiprėjančio pasaulinio atšilimo poveikio, o tai mažina lėšas, reikalingas klimato kaitos veiksmams, ir pabrėžia išsivysčiusių šalių, kurios išmeta daugiausiai anglies dioksido, paramos poreikį.
„Labiausiai nerimauju dėl to, kad neatsižvelgiame į su klimato kaita susijusias rizikas visuomenei. Mums turėtų rūpėti ne tik didelės miestus griaunančios audros, bet ir pasekmės, kurios plinta per mūsų globalizuotas sistemas“, – sakė tyrėjas.
„Didžiausią dėmesį Jungtinėje Karalystėje gali atitraukti nebūtinai pačios reagavimo į nelaimes išlaidos. Gali būti, kad tuo pat metu jai teks kovoti su maisto kainų šuoliu ir didėjančiu tautiškumu, nes baiminamasi vadinamųjų klimato pabėgėlių“, – pridūrė jis.
L.Laybourn teigė, kad pasakojimai, kuriais apibūdinama situacija, yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, svarbu paaiškinti, kad ekologiškesnis transportas reiškia ne tik perėjimą prie elektrinių transporto priemonių, bet ir geresnį viešąjį transportą ir pertvarkytus miestus, kad žmonės būtų arčiau reikiamų darbo vietų, švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų.
Tai savo ruožtu reiškia, kad reikia iš naujo įvertinti vietos valdžios institucijų biudžetus ir mokesčius, kad būtų galima įgyvendinti pokyčius. Nesąžiningumas klimato politikoje gali paskatinti pražūties kilpą, sakė L.Laybourn, nes žmonėms pajautus, kad jiems primetami neįperkami pokyčiai, jie atmes būtinybę pereiti prie ekologiškų technologijų.
Vis dėlto jis pridūrė: „Jei viskas vyks sąžiningai, gali susidaryti teigiamas ratas. Žmonės pripažins, kad, net ir nepaisant klimato krizės, jiems patiems bus naudingiau pereiti prie šilumos siurblių ar, pavyzdžiui, geresnių šilumos izoliacijų.“
Taip pat labai svarbu, kad klimato kaitos veiksmų pažanga būtų atspari klimato poveikio keliamiems sunkumams. „Esu didžiulis piliečių asamblėjų gerbėjas, nes, jei žmonės jaučia, kad jie gali dalyvauti priimant sprendimus, labiau tikėtina, kad jie ir toliau juos rems, net ir tada, kai ateityje prasidės vis didesni sukrėtimai“, – sakė L.Laybourn.
„Šioje ataskaitoje teisingai pabrėžiamas kritinis taškas, kurį pasiekėme, t. y. didėjanti tikimybė, kad pasaulinė temperatūra pakils daugiau nei 1,5 laipsnio, tačiau tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti šio tikslo.
Pagrindinis mūsų siekis vis dar turėtų būti radikalus išmetamųjų teršalų kiekio mažinimas, kad išvengtume 1,5 laipsnio temperatūros viršijimo, tačiau dabar taip pat turėtume apsvarstyti, kas nutiks, jei mums ir toliau nepavyks to padaryti.
Tai reikš, kad reikės vėl sumažinti temperatūrą ir turėsime investuoti į geoinžinerijos galimybes, pavyzdžiui, anglies dioksido šalinimą ir net saulės spinduliuotės valdymą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad turėsime kur kas daugiau lėšų skirti klimato kaitos sukeltai žalai šalinti, o tai apsunkins perėjimą prie tvaraus ir klimato kaitai atsparaus pasaulio“, – sakė Londono ekonomikos mokyklos Granthamo klimato kaitos tyrimų instituto atstovas Bob Ward.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
