Žiedinė ekonomika: iššūkių yra, bet be to verslas – nė žingsnio

Žiedinė ekonomika pagrįsta principu, kad, gaminant produktą ar kuriant jo dizainą, būtina iškart apgalvoti, kaip produktui panaudotos medžiagos bus perdirbtos ateityje.

Tekstilės pramonė – viena iš labiausiai teršiančių aplinką ūkio šakų. Skaičiuojama, jog vienai porai džinsų pagaminti sunaudojama apie 7 tūkst. litrų vandens, o marškinėliams – 2,7 tūkst. – tiek, kiek vienas žmogus geriamojo vandens sunaudoja per 2,5 metų.

Žiedinės tekstilės ekonomikos platformos „Textale“ įkūrėja Viktorija Nausėdė, baigusi studijas Kauno technologijos universitete (KTU), neabejoja – magistro studijos buvo tramplinas tam, kas jos profesinėje veikloje vyko užvėrus aukštosios mokyklos duris. Anot V.Nausėdės, jos magistro studijos tęsėsi ne dvejus metus, kaip įprasta, bet jau dvylika, iki pat dabar, o bendradarbiavimas, tarpdiscipliniškumas, galimybės kūrybiškai pažvelgti į problemą, tapo esminėmis savybėmis, ieškant sprendimų, kaip žiedinę ekonomiką paversti standartu.

Kaip Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto kartu su VšĮ „Mes Darom“ ir „The Baltic University Programme“ (BUP) organizuotoje konferencijoje „Tvarus vartojimas ir gamyba: kaip to pasiekti?“ pasakojo V.Nausėdė, imtis veikti ją paskatino nuolat iš konteinerių kyšančios tekstilės atliekos.

Jos veiklos pradžia – mainų vakarėliai, kuriuose dalyvavo dizaineriai. Visi kartu mėgino žmones įtikinti, kad dėvėtas drabužis nėra blogesnis nei naujas. Ar pavyko tuo metu? Patiktukų, „Textale“ įkūrėjos žodžiais, buvo daug, bet realybė ne tokia graži.

Kalbėdama apie savo veiklą, V. Nausėdė išskiria projektą, įgyvendintą kartu su partneriais iš Baltijos šalių ir Danijos, bendradarbiaujant ir su KTU, kurio metu pavyko įsivertinti realią situaciją tekstilės sektoriuje, taip pat įtikinti rinkos dalyvius imtis pokyčių. Antrasis projektas padėjo įsivertinti, kaip į tekstilės problemą reaguoja kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorius. „Textale“ platforma ir buvo sukurta edukuoti, konsultuoti, ieškoti kelio įsitvirtinti žiedinei tekstilės ekonomikai.

Žiedinė tekstilės ekonomika – procesų grandinė, kurioje vienas procesas vertingesnis už ankstesnįjį. Tekstilė, atkreipė dėmesį pašnekovė, neturi atsidurti konteineriuose. Apie tai svarbu galvoti renkantis drabužius ar tekstilės gaminius, daryti viską, kad jie kuo ilgiau suktųsi toje vertės grandinėje, tik tuomet ieškoti būdų tekstilę perdirbti.

Platforma „Textale“ – nesudėvėtos mados platforma. „Textale“ komandos užduotys – dėvėtų drabužių ir tekstilės surinkimas, paruošimas naudoti, daiktų komiso paslaugos, elektroninė prekyba, socialiniai projektai (dėvėtos aprangos paskirstymas paramos organizacijoms), darbo vietų kūrimas. „Daiktų taisymas, atnaujinimas, perdarymas, nuoma – būdai, kurie labai reikalingi, kad daiktai ilgiau tarnautų. Tik pasiekus šių tikslų, reikėtų galvoti apie tekstilės perdirbimą“, – įsitikinusi V.Nausėdė.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad tekstilės tvarkymas, laikantis žiedinės ekonomikos principų, lyginant su įprastu, padeda sukurti dešimt kartų daugiau darbo vietų.

Vienas svarbiausių „Textale“ komandos darbų – programa su gamintojais ir importuotojais. „Džiugu, kad be didelės priespaudos, verslai ieško sprendimų, organizacijų, kurios padėtų įgyvendinti tvarius projektus, kad nepanaudotos atliekos ir likučiai galėtų būti grąžinti į vartojimo grandinę. 2025 metais tai bus realybė. Mūsų tikslai – kaip įmanoma efektyviau panaudoti tai, kas surenkama, panaudoti pakartotinai, o, jei neįmanoma, tinkamai sutvarkyti atliekas. Baigtos studijos KTU įpareigoja apie tvarumą kalbėti ne kaip ant duonos tepamą sviestą, o rimčiau, kad tvarumas skambėtų su didesne atsakomybe“, – apibendrino KTU absolventė.

Kaip rodo V.Nausėdės patirtis, vartotojų lūkesčiai Lietuvoje itin aukšti, tad būtini patogūs sprendimai. Dauguma viską nori gauti čia ir dabar. Aptarnavimo kokybė, efektyvumas, skaitmeniniai sprendimai žiedinėje ekonomikoje taip pat labai svarbu – tik pasitelkus juos mados industrijoje antriniai daiktai gali suktis, būti perdirbami, bent iš dalies pakeisti tai, kas pagaminama naujai.

Beje, pernai norinčiųjų parduoti ar padovanoti drabužius buvo aštuonis kartus daugiau nei juos panaudoti pakartotinai.

„Kalbant apie drabužius, pagaliau nuo pjedestalo nukeliame greitąją madą. Jau matomi edukacijos rezultatai. Vartotojai pradėjo rinktis kitas prekes ir paslaugas, atskirti pelus nuo grūdų. Kokybė vietoje kiekybės tinka visiems sektoriams. Kokybė susijusi su laimės indeksu. Mes turime vartoti, kad gautume dopamino, bet tas vartojimas turi būti kitoks, tvarus“, – apibendrino pašnekovė.

Pirmųjų riedlenčių dirbtuvių Baltijos šalyse „Commune DIY“ įkūrėjas, naujų medžiagų kūrėjas, aktyvus tvarių idėjų skleidėjas Simonas Sonkinas riedlentę atrado prieš 25 metus, ir puikiai žino – riedlentės itin dažnai lūžta, o jų pasaulyje kasdien nuperkama kone 300 tūkst. Riedlentės gaminamos iš kanadietiško klevo, joks kitas medis jo nepakeitė, nors bandymų būta.

Kanadietiškas klevas nukertamas Kanadoje, mediena gabenama į Kiniją, kur gaminamos riedlentės. Iki sulūžtant, riedlentė, įprastai, naudojama vos kelias savaites. Kad sulaužytos lentos neatsidurtų šiukšliadėžėje, iš jų S.Sonkinas pradėjo gaminti interjero detales, suvenyrus, trofėjus varžybų prizininkams, automobilių salonams skirtas detales.

Nusprendęs, kad gali nuveikti dar daugiau, iš gamybos atliekų ėmėsi kurti spalvotas medžio plokštes. Mano, kad jos ateityje galėtų pakeisti OSB, kurios gamybai naudojama mediena, netinkama baldams.

S.Sonkinas sostinėje įkūrė ypatingą vietą riedlentininkų bendruomenei – „Skate HUB Vilnius“, kur kiekvienas gali išbandyti riedlenčių sportą, meistrauti dirbtuvėse, iš senų audinių čia siuvamos kepurės. Taip pat vyksta daug edukacijų, jauni žmonės supažindinami su tvarumo idėjomis bei kodėl riedlentes būtina perdirbti.

Ar statybų sektorius jau atitinka žiedinės ekonomikos koncepciją? Konferencijoje kalbėjusi Rygos technikos universiteto prof. dr. Tatjana Tambovceva priminė, jog statybų sektorius – iki šiol vienas daugiausia žaliavų sunaudojantis bei atliekų sugeneruojantis sektorius. „Dabartiniame klimato kaitos kontekste turime įprastus modelius keisti į tvariuosius, viskas tam, kad išsaugotume ekosistemas ateities kartoms. Žiedinė ekonomika leidžia pereiti nuo linijinio požiūrio prie žiedinio“, – paaiškino profesorė.

Statybų sektoriuje dirba tūkstančiai žmonių. Šis sektorius – vienas daugiausia žaliavų naudojantis: pusė visų žaliavų, energijos, trečdalis viso vandens sunaudojama statybų darbams. Skaičiuojama, jog 30 proc. visų atliekų, išvežamų iš statybų aikštelių, būtų galima panaudoti pakartotinai arba perdirbti. Prioritetas statybų sektoriuje – žiedinė ekonomika, kurios tikslas tausiai naudoti išteklius ir žaliavas, pratęsti jų panaudojimo laikotarpį, mažiau apkraunant sąvartynus.

„Žiedinės ekonomikos principų diegimas statybų sektoriuje nuo pat planavimo iki pastatų nugriovimo, labai svarbus. Teoriškai pakartotinai panaudoti arba perdirbti įmanoma didžiąją dalį žaliavų, deja, reali praktika rodo, kad kai kuriose ES šalyse perdirbama kone 90 proc. statybinių atliekų, kitose 10–15 proc., – komentavo mokslininkė. – Šie skaičiai nėra tikslūs. Betonas, metalas, akmenys sudaro 90 proc. visų atliekų svorio, nesunkios atliekos neperdirbamos, atsiduria sąvartyne.

Nedidelio svorio medžiagas taip pat galima panaudoti, tačiau, viena vertus, trukdo ekonominės, politinės organizacinės ar kitos kliūtys. Antra vertus, statybų sektoriuje sukurta įvairių technologijų, kurios iki šiol nenaudojamos. Situacija paprasta: viskas priklauso nuo to, ar technologija apsimoka verslui. Statybų sektoriuje iššūkių ypatingai daug, bet jau laikas jį keisti: rūšiuoti, keisti požiūrį, įtraukti daugiau partnerių, bendradarbiauti“, – apibendrino Rygos technikos universiteto mokslininkė.