Į sąvartynus – 7 kartus mažiau atliekų
Tokio sąvartyno, kuris aprašomas vieno populiariausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų Edmundo Malūko romane „Šiukšlyno žmonės“ Lietuvoje nebepamatysi. Romano veiksmo vietą – šalia Vilniaus prieš 15 metų veikusį Kariotiškių sąvartyną – šiandien išduoda tik nuoroda pakelėje.
Trys milijonai tonų atliekų, sukauptos per du veiklos dešimtmečius, yra užpiltos pusantro metro smėlio sluoksniu, apdengtos specialia danga, apželdintos ir primena piliakalnius. Ant paties kaupo viršaus įrengta apžvalgos aikštelė – ten įsiamžinti atvyksta ir jaunavedžiai.
Šiuolaikinio veikiančio sąvartyno pavyzdys – Vilniaus regioninis nepavojingų atliekų sąvartynas Kazokiškėse (Elektrėnų sav.). Užtenka jo vieno vietoj 126 anksčiau visame regione veikusių sąvartynų bei šiukšlynų.
„Modernizuoti atliekų tvarkymo sistemą ir saugiai sutvarkyti sovietmečio palikimą buvo viena iš Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų. Šis kelias buvo ilgas ir nelengvas, tačiau būtinas.
Taip vietoj 800 kadaise Lietuvoje registruotų šiukšlynų ir sąvartynų dabar Lietuvoje veikia vos vienuolika“, – sako Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) aplinkosaugos specialistas Marius Banaitis.
Į Kazokiškių sąvartyną kasdien atvežama apie 200 tonų atliekų, kurios nėra tinkamos perdirbimui ar deginimui: statybinės atliekos, atliekos, likusios po mechaninio biologinio apdorojimo, taip pat atliekos, liekančios po apdorojimo įvairiausiuose gamybiniuose procesuose.
„Šis kiekis žymi, kad mums visai neblogai sekasi. Prieš 16 metų, Kazokiškių sąvartyno gyvavimo pradžioje, kai rūšiavimas ir perdirbimas praktiškai nevyko, būdavo atvežama apie 1500 tonų atliekų kasdien.
Čia neketiname sustoti. Siekis, kaip ir kitose Europos sąjungos šalyse, yra per artimiausią dešimtmetį iki 5 proc. sumažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekius“, – sakė VAATC direktorius Tomas Vaitkevičius.
Tvirtina sąvartyno „kūną“ ir valo „kraują“
Apie sąvartyną Virgilijus Pruskas, VAATC Sąvartyno eksploatacijos skyriaus vadovas, kalba kaip apie gyvą organizmą, turintį kūną ir kraują.
Kūnu jis vadina atliekų kaupą — judantį, alsuojantį, matuojamą, stebimą ir vis augantį su kiekvienu į sąvartyną atvykusiu atliekų sunkvežimiu. Krauju – kritulių vandenį, nuolat besismelkiantį per sąvartyno kaupą ir su savimi į dugną nusinešantį pakeliui išplautus teršalus.
„Sąvartyno kaupo dugnas yra tarsi dubuo, izoliuotas ir apsaugantis nuo bet kokio taršos sklidimo į aplinką. Dugno apačioje įrengta kritulių vandens, vadinamojo filtrato, surinkimo drenažinė sistema. Ten surinktas vanduo perduodamas į valymo įrenginius.
Išfiltruotus teršalus grąžiname į sąvartyno kūną, o išvalytą dalį atiduodame į Vievio miesto buitinių nuotekų valymo įrenginius, kur vanduo darsyk išvalomas ir išleidžiamas į aplinką“, – pasakojo Virgilijus Pruskas.
Sąvartyno stebėsenai naudojami sudėtingi ir pažangūs įrenginiai. Įspūdį palieka ir milžiniškos mašinos, pavyzdžiui, modernus 36 tonas sveriantis tankintuvas, formuojantis sąvartyno kaupą.
Užduotis – įveiklinti dujas
Sąvartyne pūvančios organinės atliekos išskiria dujas, sudarytas daugiausiai iš anglies dioksido ir metano. Pastarosios yra 22 kartus kenksmingesnės už anglies dvideginį ir garuodamos į aplinką sukelia didesnį šiltnamio efektą, todėl labai svarbu jas surinkti ir panaudoti elektros energijos ar šilumos gamybai.
Jau dešimtmetį Vievyje dirba šilumos ir elektros kogeneracinė jėgainė, kuri degina iš Kazokiškių sąvartyno ateinančias yrančių šiukšlių išskiriamas dujas. Ten pagaminama energija šildomas visas miestas.
Tačiau pasinaudoti galimybe šildyti miestą biodujomis iš sąvartynų gali ne visi. Tam įtakos turi ne tik dujų kokybė, bet ir infrastruktūra bei ekonominė logika. Pavyzdžiui, miestas yra per toli nuo sąvartyno ar dujų kiekiai nėra tokie dideli, kad būtų prasminga investuoti į tiekimą.
Klaipėdos regioninis sąvartynas, esantis Dumpių kaime, miestui biodujų netiekia, nes įrengiant trasas būtų tekę apeiti automagistralę ir upę, tad tiesti vamzdynus būtų buvę pernelyg brangu.
Utenoje miestas biodujomis nešildomas, nes galimi šilumos vartotojai yra per daug nutolę ir tai būtų per daug didelė investicija palyginus su gaunama nauda, todėl greitu metu planuojama eksploatuojamame sąvartyne įrengti dujų surinkimo sistemą bei nutiesti dujotiekį nuo uždaryto sąvartyno į turimą kogeneracinę jėgainę, o gautą elektros ir šilumos energiją panaudoti įmonės poreikiams tenkinti.
Dvarininkų sąvartyne Panevėžyje ištrauktos dujos verčiamos į elektros energiją ir tiekiamos rinkai. Tiekti šilumą miestui – per toli.
Raktas iš klimato krizės – inovacijos
Ilgalaikiškumas – didžiulė sąvartynų blogybė. Uždaryti sąvartynai turi būti nuolat atsakingai prižiūrimi. Pavyzdžiui, bent keliolika metų reikia tvarkyti ten išsiskiriančias dujas. Ilgainiui jų kiekis mažėja, tad efektyvus surinkimas tampa rimtu iššūkiu.
Tačiau kur yra iššūkiai, ten atsiranda ir sprendimai. Vienas tokių – suomių kompanijos RMV-TECH sukurtos mikroturbinos, veikiančios nedideliuose biodujų šaltiniuose, kai pagamintą energiją planuojama sunaudoti vietoje.
Dėl tokios mikroturbinos sumontavimo uždarytame Kariotiškių sąvartyne su suomiais jau sutarė VAATC specialistai.
„Apie mikroturbinas mes išgirdome prieš daugiau nei metus, bet reikėjo laiko užmegzti kontaktus, įsigilinti į technologiją, įtikinti suomius, kad esame patikimi partneriai.
Inovacijos yra raktas sprendžiant klimato krizės iššūkius. Svarbu jas atrasti ir prisitaikyti sau geriausiu prieinamu būdu. Tai yra bendras mūsų visų rūpestis“, – ryžto nestokoja T. Vaitkevičius.
Nebeveikiančiame Kariotiškių sąvartyne surinkus dujas planuojama uždirbti keliolika tūkstančių eurų per mėnesį. Naujas dujų išgavimo technologijas VAATC komanda artimiausiais metais tikisi pritaikyti ir Kazokiškių sąvartyne, kur pajamos iš surinktų dujų vertinamos milijonais eurų.
„Tikimės iš sąvartyno išgautas ir suskystintas dujas ateityje naudoti kaip kurą įmonės transportui“, – atskleidė T. Vaitkevičius.
Įkurdins saulės ir vėjo parkus
Įvairios idėjos, kaip tobulinti Klaipėdos regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną, į kurį daugiau nei dešimtmetį vežamos atliekos iš viso Vakarų Lietuvos regiono, sukasi uostamiesčio atliekų tvarkytojų galvose.
Nuo 2008-ųjų pasiekta nemažai: vienas ES standartus atitinkantis Dumpių sąvartynas pakeitė iki tol veikusius 32 miestelių šiukšlynus ir 7 didelius sąvartynus, kur atliekos buvo verčiamos tiesiai ant žemės, dabar veikia mechaninio rūšiavimo linija, greta sąvartyno įkurtoje aikštelėje smulkinamos baldų atliekos, įrengtos kvapus neutralizuojančių priemonių purškimo sistemos ir sėkmingai keliaujama tikslo „Zero Landfill“ (liet. jokio komunalinių atliekų deponavimo sąvartynuose) link.
Klaipėdos regioninio atliekų tvarkymo centro duomenimis, 2021-aisiais į sąvartyną Dumpiuose iškeliavo tik 1,3 proc. visų surinktų komunalinių atliekų,
„Pats laikas sugalvoti naują žodį sąvartynui apibūdinti. Lietuvio sąmonėje sąvartynas tebesiejamas su tuo, kas yra beviltiškai suversta, bet yra priešingai – atliekos atrenkamos, išskirstomos, sutvarkomos.
Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse į sąvartynus imama žvelgti kaip į antrinių žaliavų šaltinius, kuriuos galima iškasti ir perdirbti.
Taip pat patraukli idėja ant uždarytų sąvartynų, kur žemės ūkio veikla negalima, įkurdinti saulės elektrines. Ketiname ją statyti ant senokai nebenaudojamo Glaudėnų sąvartyno“, – pasakojo KRATC atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Liubinavičius.
Saulės elektrinių idėją sąvartyno teritorijoje vysto ir VAATC komanda.
Abejoja mokesčio didinimo nauda
Šiuo metu kiek mažiau nei penktadalis atliekų keliauja į sąvartynus ir kiekviena tona į sąvartyną priimtų atliekų apmokestinama dvidešimt vieną eurą už toną siekiančiu mokesčiu.
Nuo 2023 metų šį mokestį numatoma reikšmingai padidinti – iki 50-ies eurų. Po indeksavimo šis dydis gali siekti ir 65 eurus. Tai, esą, turėtų paskatinti atliekų turėtojus sparčiau pasukti antrinio panaudojimo, perdirbimo ar vertimo į energiją deginant keliu.
„Atliekų šalinimas sąvartynuose nuo 2016-ųjų sumažėjo dėl to, kad atsirado nauji atliekų tvarkymo pajėgumai – atliekų deginimo, mechaninio biologinio atliekų (MBA) tvarkymo įrenginiai.
Nuo 2023-ųjų naujų, iš esmės situaciją keičiančių atliekų tvarkymo pajėgumų atsiradimo nenumatoma, tai mokestis tik nepagrįstai padidins mokesčių naštą gyventojams. Mūsų skaičiavimu, metinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą vidutiniam namų ūkiui padidės maždaug 8 eurais“, – mintimis dalinosi T. Vaitkevičius.
Reikšmingos permainos visoje šalyje numatomos tik 2024 metais, kai bus privalomai pradėtas atskiras maisto atliekų surinkimas ir tvarkymas.
Ne greičiau nei po metų ar net kelerių paaiškės, kokią naudą duos prasidėsianti pakuočių atliekų tvarkymo sistemos reforma, įpareigosianti gamintojus bei importuotojus išplėsti rūšiavimo konteinerių tinklą, surinkimą bei siekti efektyvesnio pakuočių atliekų perdirbimo.
„Pastaraisiais metais Vilniaus MBA įrenginiuose atliekami tyrimai rodo, kad pakuočių ir antrinių žaliavų kiekis mišriose komunalinėse atliekose vis auga ir kartais siekia daugiau nei 20% nuo bendro į įrenginius patenkančio atliekų srauto.
Jų tvarkymo sąnaudas dengia gyventojai – rinkliavos mokėtojai, nes dalis jų arba vis dar neišmoko rūšiuoti, arba neturi galimybės to daryti arti namų. Tai pirmiausia ir turi keistis siekiant mažinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekius „, – pabrėžė pašnekovas.
Paklaustas, ar tiki, jog vieną dieną sąvartynai taps visiškai nebereikalingi, VAATC vadovas nesiima spėlioti ateities, tačiau neabejoja, kad iki tol turės pasikeisti ne tik atliekų tvarkymo įpročiai, bet ir vartojimo tradicijos bei gamybos modeliai.
„Sąvartynas savaime nėra nei gėris, nei blogis. Tai – atliekų tvarkymo įrenginys, bet kurio šiandieninis žmogus neišgyventų“,— paaiškino T. Vaitkevičius.
Įdomu, ar talentingo rašytojo plunksna, kadaise pasakojusi apie šiukšlyno žmones, turėtų galios atverti akis nerūpestingiems, švaistantiems, didžiulius atliekų srautus generuojantiems šiuolaikiniams žmonėms?
