Kodėl šiemet itin šiltas vanduo aplinkosaugininkams kelia didelį nerimą, kaip mes galime prisidėti prie jau įsibėgėjusių procesų lėtinimo, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos katedros vedėja profesorė dr. Laima Česonienė.
Rekordiškai šiltas Baltijos jūros vanduo – signalas apie grėsmingus pokyčius
Profesorė L.Česonienė atkreipia dėmesį į klimato kaitą, lemiančią drastiškus pokyčius jūroje. „Baltijos jūros vanduo šiemet buvo įspūdingai šiltas, tik liepos viduryje srovė atnešė šaltesnio vandens ir buvo apie 18 laipsnių, o visą vasarą nuo birželio pabaigos iki rugsėjo laikėsi rekordiškai aukšta, apie 20 laipsnių vandens temperatūra, siekusi ir 22 laipsnius.
Iki šiol buvo įprasta, kad jūros paviršiaus temperatūra per metus svyruoja, žiemą artėja prie nulio, o vasarą siekia 16–19 laipsnių“, – teigia mokslininkė.
Aplinkosaugininkė pastebi, kad visas Baltijos jūros baseino regionas yra vidutinio klimato zonoje, viduriniuose ir šiauriniuose rajonuose žiemos ilgesnės su stipresnėmis šalnomis, o pietvakariuose ir pietuose – palyginti drėgnos ir švelnios, tačiau Baltijos jūros regione jau pastebima globali klimato kaita.
„Pagal Helsinkio konvenciją, Helsinkyje įsteigtos Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) duomenys rodo, kad ledo dangos plotas pastaraisiais metais smarkiai sumažėjo, tapo mažesnis nei istorinis vidurkis. Taip pat sumažėjo vidutinis apledėjusių dienų skaičius. Kintantis klimatas turi įtakos ilgalaikei vandens temperatūros tendencijai, vanduo šiltėja. Keičiasi ir jūros druskingumas – jo mažėjimas fiksuojamas dėl padidėjusio gėlo vandens patekimo į Baltijos jūrą.
Remiantis HELCOM COMBINE duomenimis, Baltijos jūros vandeniui įtaką daro Šiaurės jūra, iš jos su pertraukomis pliūptelėjantis sūrus vanduo sąlygoja laikiną druskingumo padidėjimą gilesniuose Baltijos jūros vandenyse, o tai labai svarbu giliavandenių aprūpinimui deguonimi ir jūrų rūšių fizinei aplinkai palaikyti“, – pasakoja prof. dr. L.Česonienė.
Šylantis vanduo prisideda prie Baltijos jūros mirties
Nors poilsiautojus šią vasarą šiltas pajūrio vanduo stebino ir džiugino, aplinkosaugininkams vandens temperatūros pokytis kelia stiprų nerimą, nes sudaromos itin palankios sąlygos dumbliams daugintis ir įsitvirtinti. Profesorė L.Česonienė atkreipia dėmesį, kad dėl savo uždaros prigimties ir santykinai mažos biologinės įvairovės Baltijos jūra yra ypač jautri aplinkos poveikiui. Dėl ribotos vandens apykaitos su kitomis jūromis, maistinių ir kitų medžiagų patekimas iš baseino kaupiasi Baltijos jūroje.
Šiuo metu Baltijos jūra laikoma viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje – tai eutrofikacijos pasekmė. Eutrofikacija vyksta, kai telkinio vanduo persotinamas maistinių medžiagų ir prasideda intensyvus, aplinkai žalingas dumblių žydėjimas. Eutrofikacija lemia mažėjančią biologinę įvairovę, nes pasikeitusios sąlygos, didelė dumblių koncentracija sudaro nepalankią terpę kitiems augalams, mažėja ir žuvų įvairovė bei skaičius.
„Baltijos jūra ir iki šios vasaros buvo labai eutrofikuota, yra nemaži dėl to mirę plotai, kur deguonies koncentracija mažesnė nei 2 mg/l. Vandenyje ištirpusį deguonį sunaudoja augalai, šiuo atveju – dumbliai, kurie susidaro paviršiuje, todėl deguonis nebetirpsta vandenyje, pradeda jo trūkti.
Vandenyje ištirpęs deguonis būtinas biologinei įvairovei, jo nelikus nyksta augalija, pasitraukia gyvūnai ir žuvys“, – pasakoja prof. dr. L.Česonienė ir pastebi, kad žemėlapiuose šios mirusios jūros dėmės atrodo tikrai kraupiai.
„HELCOM duomenys rodo, kad Gotlando gelmėse fiksuojama padidėjusi vandenilio sulfido koncentracija, 2013 metų lapkričio mėnesį fiksuotas neigiamas deguonies kiekis -8,75 ml/l, yra požymių, kad rytiniame ir šiauriniame Gotlando baseinuose prie dugno didėja vandenilio sulfido kiekis“, – apie grėsmingus pokyčius kalba mokslininkė.
Esant įprastai žemai vandens temperatūrai šie procesai vyksta žymiai lėčiau, būna trumpesnis dumblių plitimui palankus laikotarpis, šiemet neįprastai šiltas jūros vanduo stipriai paaštrino paskutinį šimtmetį stebimus pokyčius.
Išgelbėti gali perėjimas prie ekologinės žemdirbystės
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad jeigu ir kitais metais Baltijos jūros vandens temperatūra bus neįprastai aukšta ir žemės ūkis išliks intensyvus, mirusių dėmių plotai jūroje tikrai didės.
„Kitų mokslininkų ir mūsų atlikti tyrimai atskleidžia, kad daugiausiai azoto ir fosforo į Baltijos jūrą patenka iš žemės ūkio sektoriaus. Pastebime, kad tuose regionuose, kur yra mažiau žemės ūkio įmonių ar didesnę jų dalį sudaro ekologiniai ūkiai, randamos mažesnės azoto ir fosforo koncentracijos paviršinio vandens baseinuose, kurių vanduo vėliau pasiekia Baltijos jūrą.
Pagal Europos Sąjungos Žaliąjį kursą esame įsipareigoję pasiekti, kad ketvirtadalis žemės ūkio būtų ekologinis, prieš metus šis rodiklis Lietuvoje siekė vos 8 procentus“, – pasakoja prof. dr. L.Česonienė ir atkreipia dėmesį, kad perėjimas į ekologinę žemdirbystę – vienas galimų būdų, kaip Baltijos jūrą išsaugoti nuo mirties.
„Baltijos jūra – labai sekli, negili, gana nesūri, nes sūrus vanduo patenka iš Atlanto vandenyno per Danijos sąsiaurį, o pagrinde jūrą maitina gyvasis upių vanduo, teršalai koncentruojasi, tuo tarpu didesnėse, gilesnėse jūrose, turinčiose pratekėjimus, vanduo keičiasi. Baltijos jūros pagrindinis maitintojas Nemunas atneša nemažai perteklinių maisto medžiagų – azoto ir fosforo, surenkamų ne tik Lietuvos teritorijoje“, – pastebi mokslininkė.
Pasak profesorės, daugiau nei pusė šių medžiagų kiekio, prisidedančių prie eutrofikacijos ir Baltijos jūros mirusių zonų plėtimosi, patenka iš agrosektoriaus – 59 proc. bendrojo azoto ir 55 proc. bendrojo fosforo, iš komunalinių nuotekų – 23 ir 38 proc.
Mirusi jūra – bangos su pūvančių dumblių puta
Anot VDU Žemės ūkio akademijos profesorė dr. L.Česonienės, šalia Lietuvos dar nėra mirusių plotų, jie fiksuojami ties Suomijos įlanka, tuo tarpu prieš mūsų pakrantes yra giliausia Baltijos jūros dalis, kur kol kas nestebimi ryškūs pokyčiai. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad tai neturėtų mūsų raminti – nors pokyčių ir nejaučiame, bet tai nereiškia, kad mes prie jų neprisidedame ir kad pasekmės mūsų nepalies. Sustabdyti ir net sulėtinti gamtoje vykstančius procesus labai sunku, todėl problemas reikia spręsti nedelsiant, nelaukiant, kol tai palies tiesiogiai asmeniškai.
„Nieko nekeičiant mirusios zonos plėsis, keisis visa Baltijos jūra – bus kitas pH, maža deguonies koncentracija, padidės vandenilio sulfido koncentracija, dėl deguonies stokos kitaip vyks cheminės reakcijos ir liks negyva jūra. Turime negyvų ežerų pavyzdžių, taip gamtoje būna.
Negyva Baltijos jūra ir rekreaciniu požiūriu taptų visai nepatraukli – pakrantėse pasitiktų didelė dumblių koncentracija, nemaloniai nuteiktų ir puvimo metu išskiriamos aštraus kvapo metano dujos“, – apie tai, kas gali laukti ignoruojant ir nesprendžiant Baltijos jūros taršos ir eutrofikacijos keliamų iššūkių, kalba profesorė dr. L.Česonienė.
Prie jūros išsaugojimo galime prisidėti kiekvienas
Anot mokslininkės, tik ekologinė žemdirbystė gali padėti išsaugoti Baltijos jūrą, tačiau viena po kitos sekančios krizės verčia taupyti ir valstybę, ir žmones. Domėjimasis ekologija ir jos finansinis palaikymas – ekonomiškai stiprių valstybių požymis. Kol to nėra valstybiniu lygmeniu, galime prisidėti kiekvienas asmeniškai. „Mes, kaip vartotojai, galime būti tie, kurie remia ir palaiko ekologinę žemdirbystę – pirkdami ekologinius produktus, skatindami verslą ir agrosektorių – persiorientuoti ir keisti kryptį.
Ekologiškumas – pirmiausia ne produkto kokybė, saugumas žmogaus sveikatai – o palankumas aplinkai, tai vienas svarbiausių aplinkosauginių faktorių. Ekologinių ūkių savininkai negali džiaugtis tokiais derliais kaip intensyvaus žemės ūkio atstovai, todėl ir patiems ūkininkams dažnai trūksta motyvacijos keisti kryptį ir pereiti į ekologinę žemdirbystę.
Čia didžiausią įtaką turime mes, pirkėjai, įsigydami ekologišką produkciją, palaikydami ekologinį ūkininkavimą ir galėdami džiaugtis švaresne bei mums patiems palankesne aplinka“, – reziumuoja VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkė prof. dr. L.Česonienė.
