Didžiausias iššūkis, kad apšvitinto ir žmonėms bei aplinkai pavojingo grafito išmontavimas ir tvarkymas vis dar yra galvosūkis ne tik Lietuvoje ar Europoje, tačiau ir visame pasaulyje, o specialisto teigimu, radioaktyvios atliekos gali tykoti net mūsų namuose.
Ypač atsargiems reikėtų būti sendaikčių mėgėjams, kadangi radioaktyvios medžiagos anuomet buvo neatskiriama gaminio dalis. Nors radiacija mažomis dozėmis pastebimų reiškinių iš karto nesukelia, neigiamas poveikis gali pasireikšti po metų ar net dešimtmečių, todėl numoti ranka į galimą pavojų nereikėtų. Tad kur gi keliauja pavojingos atliekos ir kuriuos namuose esančius daiktus reikėtų patikrinti?
Radioaktyvios atliekos gali tykoti ir namuose
Nors didžioji dalis (daugiau nei 99 proc.) pavojingų atliekų susidaro Ignalinos atominės elektrinės objektuose, dalis radioaktyviųjų atliekų atsiranda ir naudojant radioaktyviuosius šaltinius ir medžiagas gydymo įstaigose, mokslinėse laboratorijose bei pramonėje.
Radiacinės saugos centro (RSC) Radiacinės saugos priežiūros skyriaus vedėjas Vaidas Statkus sako, kad nors radioaktyviosios atliekos gali susidaryti visur, kur vykdoma veikla su jonizuojančia spinduliuote, jų rasti visai netikėtai galime net namuose.
Pirmiausia, sako specialistas, radioaktyviųjų medžiagų galima rasti sendaikčiuose. Kai kurie junginiai buvo naudojami stiklo, vėliau ir keramikos pramonėje, papuošalų gamyboje, o atradus radioaktyviosios medžiagos radžio liuminescencinę (švytėjimo) savybę, šis radionuklidas pradėtas naudoti įvairios paskirties prietaisų (laikrodžių, barometrų, laivų, lėktuvų prietaisų skalių ir pan.) gamyboje.
Vėliau radioaktyviosios medžiagos pradėtos naudoti įvairiose srityse: odontologijoje, fotografijoje, taip pat karinėje pramonėje – tamsoje šviečiantiems ginklų taikikliams, ženklams, skalėms, jungikliams gaminti ir kt.
„Žmonės, kurie tokius gaminius renka ir kolekcionuoja, tikrai savo namuose turi ir radioaktyviųjų medžiagų, nes jos – neatskiriama gaminio dalis.
Radiacinės saugos centras kasmet tikrina įvairias sendaikčių prekybos vietas, antikvariatus ir k.t. vietas, kuriose galėtų būti prekiaujama sendaikčiais, ir informuoja žmones apie galimus tokių gaminių pavojus sveikatai, konsultuoja dėl jų kaip radioaktyviųjų atliekų sutvarkymo (jei to reikia)“, – sako V.Statkus.
Radiacijos tikrinimas – nemokamas
Pasak jo, šiandien radioaktyvių medžiagų naudojimas gaminiuose retas, o jei jos ir naudojamos, kiekiai tokie maži, kad negalėtų kelti pavojaus sveikatai. Vis dėlto jei sudvejojote dėl namuose turimų sendaikčių saugumo, specialistas primena, kad juos galite nemokamai patikrinti.
„Turint informacijos ar kilus įtarimų, kad vartojamasis gaminys skleidžia jonizuojančiąją spinduliuotę, gyventojai gali kreiptis į Radiacinės saugos centrą dėl detalesnio ištyrimo. Gyventojams radiologiniai tyrimai atliekami nemokamai“, – sako specialistas ir primena, kad radus radioaktyvių daiktų dėl jų tvarkymo reikia kreiptis į VĮ Ignalinos AE specialistus.
O kilus įtarimams numoti į tai ranka tikrai nereikėtų. V.Statkaus teigimu, jonizuojančioji spinduliuotė, ypač avarinės apšvitos metu, daro neigiamą poveikį žmogaus ir kitų gyvų organizmų ląstelėms. Jos gali žūti arba pakisti. Dauginantis pakitusioms ląstelėms, gali išsivystyti vėžinių susirgimų ar paveldimų ligų.
„Avarinės apšvitos poveikis gali būti jaučiamas ne iš karto. Tai priklauso nuo apšvitos dozės. Mažos dozės pastebimų reiškinių iš karto nesukelia, neigiamas poveikis gali pasireikšti po metų ar dešimtmečių. Šiems reiškiniams yra priskiriamos paveldimos ligos, įgimtos anomalijos bei vėžiniai susirgimai. Apšvitinus visą kūną didelėmis dozėmis, po kelių valandų išryškėja tam tikri klinikiniai simptomai (pykinimas, vėmimas, karščiavimas ir pan.)“
Pavojingos gali išlikti daugiau nei 1000 metų
Tačiau ar tikrai žinome, kas yra radioaktyviosios atliekos? IAE atstovė aiškina, kad radioaktyvios atliekos yra panaudotas branduolinis kuras ir kitos medžiagos, kurios yra užterštos radionuklidais. Būtent radionuklidai yra elementai, kurių atomai pasižymi nestabilumu, o stabilesni jie tampa išspinduliuodami daleles arba elektromagnetines bangas (energiją).
Išspinduliuota energija vadinama radiacija, o išskiriama spinduliuotė – radioaktyvumu.
„Radioaktyvios atliekos mažai skiriasi nuo kitų pramoninių atliekų. Tai gali būti išmontuoti įrenginiai ir prietaisai, apsauginiai drabužiai, filtrai bei skysčiai, užteršti radionuklidais. Nuo kitų atliekų radioaktyviosios atliekos skiriasi tuo, kad skleidžia žmonėms ir aplinkai žalingą jonizuojančią spinduliuotę. Jonizuojančią spinduliuotę atliekos skleidžia tol, kol atliekose esantys radionuklidai virsta neradioaktyviaisiais atomais (paprastai sakant – „suskyla“).
Radionuklidų pusėjimo trukmės (laikas, per kurį aktyvumas sumažėja du kartus) yra labai skirtingos: vienų radionuklidų ji truks tik sekundes ar sekundės dalis, o kitų – tūkstančius metų. Priklausomai nuo atliekose esančių radionuklidų ilgaamžiškumo, vienos atliekos bus pavojingos tūkstančius metų, o kitos taps nepavojingos per kelias dienas ar metus“, – aiškina N.Survila-Glebova.
Nors kai kurios iš išvardintų atliekų, pavyzdžiui, IAE patalpų valymo metu atsiradę popieriai, radioaktyvūs išlieka mažiau nei 30 metų, kitos gali būti pavojingesnės. Pavyzdžiui, grafitas ar kuro kanalai ne tik pasižymi dideliu radioaktyvumu, tačiau ir pavojingi žmogui bei aplinkai gali išlikti daugiau nei 1000 metų, todėl labai svarbu, kad šios atliekos būtų sutvarkytos tinkamai.
Tvarkymui – visa eilė procedūrų
IAE atstovė sako, kad radioaktyviosios atliekos paprastai tvarkomos vadovaujantis praktiniu principu „koncentruok ir sulaikyk, neleisk išplisti“ (ang. „concentrate and contain“). Mažinant atliekų tūrį, jose esantys minėtieji radionuklidai sukaupiami ir izoliuojami, kad nepasklistų ir nepadarytų žalos žmonėms ir aplinkai.
Tačiau ne visos branduolinės atliekos yra vienodai pavojingos: kai kuriose atliekose radionuklidų kiekiai labai maži, todėl jos nelaikomos radioaktyviomis ir gali būti nesukeliant pavojaus tvarkomos taip, kaip ir visos kitos atliekos.
Nors tvarkymo procesas priklauso nuo radioaktyviųjų atliekų rūšies, dažniausiai jį sudaro 6 etapai: paruošiamasis apdorojimas, apdorojimas, kondicionavimas ir pakavimas, saugojimas ir dėjimas į atliekynus.
Būtent paruošiamojo apdorojimo metu atliekos suskirstomos į rūšis – nebekontroliuojamas (radiacijos nebeskleidžiančios atliekos, sutvarkomos įprastai), į reikalaujančias konkrečių apdorojimo būdų, paviršinio arba giluminio dėjimo į atliekynus.
Toliau laukia atliekų apdorojimas, skirtas saugumui arba ekonomiškumui didinti. Šio etapo atliekų tvarkymo būdų pavyzdžiai galėtų būti presavimas arba deginimas. Atliekas apdorojus, laukia jų kondicionavimas bei pakavimas.
„Atliekų kondicionavimą ir pakavimą sudaro veiksmai, kurių metu atliekoms suteikiama chemiškai ir termiškai stabili forma. Kietos būsenos atliekoms suteikimas, t.y. imobilizacija, vykdoma jų sukietinimo, įterpimo į matricą ir hermetiškas formas būdu.
Imobilizuotos atliekos gali būti pakuojamos į įvairius konteinerius. Konteineriai vėliau transportuojami į laikinąsias saugyklas, kur radioaktyviosios atliekos saugomos iki jų išgabenimo į tam pritaikytus atliekynus“, – pasakojo N.Survila-Glebova.
O į giluminį atliekyną atliekos keliaus dar kiek vėliau – darbai, susiję su giluminio atliekyno projektu, Lietuvoje vykdomi apie 20 m. Dėl darbų sudėtingumo planuojama, kad galutinį giluminio atliekyno uždarymą galėsime išvysti daugiau nei po 50-ies metų.
Pirmieji ne tik Europoje, bet ir pasaulyje
O išmontuoti Ignalinos atominėje elektrinėje esančius reaktorius, patikina N.Survila-Glebova, itin sudėtinga.
„RBMK reaktorių ypatybė ta, kad turbinas sukantis garas susidaro tiesiog reaktoriuje verdant per jį tekančiam lengvajam vandeniui. Todėl daug didesnė įrangos dalis paveikiama radionuklidais, susidaro daugiau radioaktyviųjų medžiagų, kurias reikia tinkamai ir saugiai sutvarkyti.
Be to, RBMK tipo reaktoriai neturi reaktoriaus korpuso, kurį būtų galima ištraukti neišardytą – reaktoriaus konstrukcijos tiesiog integruotos į pastatą. Taigi, tokio reaktoriaus lengvai išardyti tiesiog neįmanoma, o išbandyto sprendimo, taikytino pramoniniu mastu, dar niekas pasaulyje nėra sukūręs“, – teigia N.Survila-Glebova.
Kitos šalys pasirinko atidėti grafito reaktorių išmontavimą, tikintis, kad per tą laiką arba nukris radiacijos lygis, arba atsiras technologijų, padėsiančių lengviau su tuo susitvarkyti. Lietuvoje pasirinktas nedelstinas išmontavimas (įranga išmontuojama iš kart po reaktoriaus sustabdymo). Atstovė sako, kad tokiam pasirinkimui įtakos turėjo keli veiksniai.
„Vienas svarbiausių – galimybė gauti ES paramą, kad IAE eksploatavimo nutraukimo finansinė našta nebūtų užkrauta ateities kartoms, – sako N.Survila-Glebova ir priduria, kad nemažiau svarbios ir IAE dirbančio personalo neįkainojamos žinios.
„Esame pirmieji, kurie įgyvendina unikalų projektą – Ignalinos atominės elektrinės su dviem RBMK-1500 tipo reaktoriais eksploatavimo nutraukimą ir turėsime saugiai ir atsakingai prieš aplinką ir visuomenę sutvarkyti išmontavimo metu susidariusį didelį kiekį radioaktyviųjų atliekų.“
„Kol dirba suprantantys savo darbą žmonės, pagrindo nerimauti nėra“
„Kai kažko nežinai ir skamba gąsdinančiai gali atrodyti, kad tai kažkoks baubas. Bet kai supranti ką ir kodėl reikia daryti, surandi sprendimus kaip, tinkamai pasiruoši ir paskui nuosekliai vykdai tai tas baubas tampa ne toks baisus. O ko bijo žmonės – sunku pasakyti, gal tai priklauso nuo žmogaus ir jo informuotumo laipsnio“, – patikina N.Survila-Glebova.
Pasak specialistės, Lietuvoje radioaktyviųjų atliekų tvarkymas yra tikrai gerame lygyje net pasauliniu mastu, o jaudintis nereikėtų net gyvenantiems šalia Ignalinos atominės elektrinės.
IAE visą parą vykdoma radiacinės aplinkos stebėsena leidžia operatyviai fiksuoti ir reaguoti į pastebėtus nukrypimus, o specialistai rūpinasi ne tik dabartinės, tačiau ir ateities kartos sveikata.
Nors Ignalinos AE veikla yra labai sudėtinga, tačiau visose kryptyse akcentuojama sauga, ir pirmiausia – aplinkai ir gyventojams, nepamirštant užtikrinti, kad ateities kartos nepaveldėtų nepagrįstos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo naštos.
Kartais specialistams tenka išgirsti ir mitų, o vienas iš jų – jokių IAE susidariusių atliekų negalima perdirbti ar panaudoti dar kartą.
„Išmontuojant technologinius įrenginius ir griaunant statinius, susidaro dideli kiekiai įvairių tipų atliekų. Galbūt visuomenė ir nežino, kad daliai šių medžiagų radiacinė kontrolė gali būti nutraukta ir tos medžiagos gali būti pakartotinai panaudotos kaip antrinės žaliavos ar tvarkomos kaip neradioaktyviosios atliekos.
Šios medžiagos praėjusios užterštumo radionuklidais patikrinimą parduodamos IAE organizuojamuose aukcionuose. Tokie pardavimai ne tik generuoja įmonei papildomas lėšas radioaktyviųjų atliekų tvarkymui, bet ir prisideda prie neradioaktyviomis pripažintų atliekų, kurias reikėtų utilizuoti ar išvežti į atliekynus, kiekių mažinimo“, – priminė specialistė.
