Kas tieks konteinerius radioaktyviosioms atliekoms, kad jos pagaliau iš Maišiagalos saugyklos būtų išvežtos?
Toks klausimas kamuoja Ignalinos atominės elektrinės (IAE) atstovus, kurie atsakingi, kad ši užduotis būtų įgyvendinta.
IAE nerado, kas už prieinamą kainą galėtų parduoti tarą, būtiną saugoti ir transportuoti radioaktyviąsias atliekas iš likviduojamos Maišiagalos saugyklos.
Pasiūlymas – tik vienas
Pasak IAE komunikacijos vadovės Natalijos Survilos-Glebovos, gegužę paskelbtame konkurse sulaukta tik vieno pasiūlymo parduoti krovininius konteinerius, tačiau jų kaina viršijo numatytą biudžetą.
Kitos dvi prekių grupės – konteineriai bei metalinės statinės – pasiūlymų nesulaukė.
Nesulaukusi tinkamų pasiūlymų IAE nutarė prieš pakartotinį konkursą konsultuotis su rinkos dalyviais.
Vežė iš įvairių įstaigų
IAE siekia įsigyti 958 vienetus 210 litrų talpos metalinių statinių, 14 vienetų konteinerių bei 12 vienetų krovininių konteinerių.
Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugyklos naudojimą nutarta nutraukti dar 2018 metų lapkritį. Skelbta, kad tam prireiks beveik 16 mln. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų.
Saugykla – trijų metrų gylyje esantis 200 kubinių metrų tūrio gelžbetonio rūsys – įrengta Širvintų rajone, Bartkuškio miške.
Joje 1963–1989 metais kauptos neišrūšiuotos panaudotos radioaktyviosios atliekos iš pramonės įmonių, medicinos ir mokslo įstaigų bei karinių dalinių – iš viso apie 114 kubinių metrų atliekų.
Prieš 33 metus saugykla uždaryta ir užkonservuota.
Numatoma, kad visa saugyklos teritorija bus sutvarkyta iki 2023-iųjų pabaigos.
Ar tai pavyks, dabar sunku atsakyti.
Dugnas – visai negiliai
Problema dėl saugyklos buvo kilusi dar prieš dvylika metų, kai netoli gyvenantys kaimų žmonės pastebėjo, kad gruntinis vanduo pradėjo sparčiai kilti. Tas pat vyko ir šalia ypač pavojingų medžiagų pripildytos saugyklos.
Jau 2009-ųjų rudenį buvo užfiksuota, kad į gruntinį vandenį prasiskverbė tričio – medžiagos, kuri buvo naudojama kuriant atominę bombą.
Pavojus buvo didelis, nes specialistai nustatė, kad vandens lygis pakilo apie 20 centimetrų. Iki tol gruntinio vandens lygis nuolat mažėjo.
Dar keisčiau atrodė tai, kad gruntinio vandens lygio pakilimas gilią žiemą buvo panašus į laikotarpį, kai pavasarį tirpsta sniegas ir išeina pašalas. Manyta, kad taip skverbėsi per grunte esančias poras per vasarą iškritę krituliai.
Blogai ir tai, kad įrengtos saugyklos dugnas – visai negiliai, vos 3 metrai po žeme, nors šiais laikais reikalaujama, kad jis būtų 9–10 metrų gylyje.
Išgręžė dešimt gręžinių
Specialistai jau tada pripažino, kad Maišiagalos saugyklos problema – radionuklidų plitimas į aplinką gruntiniu vandeniu.
Kad kritulių vanduo nepatektų į saugyklos vidų, buvo įrengti inžineriniai barjerai.
Stebėti, ar radioaktyviosios atliekos nepatenka iš kaupo, saugykloje ir aplink ją išgręžta dešimt gręžinių, skirtų gruntinio vandens bandiniams paimti.
Būtent viename jų specialistai pastebėjo, kad 2009 metų pabaigoje padidėjo tričio aktyvumas.
Beje, prie Maišiagalos yra ir medžiagų, kurios turi būti laidojamos labai giliai. Viena jų – radis. Nors jo radioaktyvumas nėra labai didelis, kiekis viršija nustatytus reikalavimus.
Dar viena bėda – saugykloje sovietiniais laikais atliekos nebuvo rūšiuojamos. Trumpaamžės ir ilgaamžės atliekos buvo kaupiamos toje pačioje vietoje.
Dabar reikalaujama, kad kiekvienos rūšies atliekos būtų laidojamos atskirai, specialiose pakuotėse ir specialiai joms įrengtuose kapinynuose.
Palaidojo po smėliu, bitumu ir asfaltu
Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykla – monolitinis gelžbetonio rūsys. Betonas sugeria ir sulaiko radionuklidus, taip pat saugo, kad iš atliekų jų neišplautų ir nenuneštų vanduo.
Į saugyklą miške prie Maišiagalos buvo vežamos atliekos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Kaliningrado bei Baltarusijos Gardino sričių.
2,7 hektaro ploto Maišiagalos saugykloje atliekos kauptos iki 1989 metų. Po to buvo nuspręsta saugyklą uždaryti, nes ji neatitiko šiuolaikinių aplinkosaugos reikalavimų.
Saugykla buvo pripilta smėlio, užbetonuota, apipilta bitumu, asfaltu ir storu žemės sluoksniu.
