Siekdami atsakyti į šį klausimą dar 2009-aisiais metais Švedijos ir Australijos mokslininkai išskyrė 9 parametrus, kurie apibūdina planetos ekosistemų balansą ir saugias sąlygas žmonijai išgyventi. Jie apskaičiavo visų šių parametrų dabartinę padėtį ir suskirstė į 3 lygius – saugus, pavojingas ir didelės rizikos. Peržengus didelės rizikos lygį, pasieksime „lūžio tašką“, kai kelio atgal nebebus.
Vos 3 iš 9 parametrų, anot Stokholmo universiteto mokslininkų, priskirtini saugiam lygmeniui: gėlo vandens, ozono sluoksnio ir vandenynų rūgštėjimo būklė. 4 iš 9 planetos parametrų jau peržengė arba yra pavojingai arti didelės rizikos ribos, tai – klimato kaita, žemės ploto išnaudojimas, nitratų ir fosfatų kiekis bei biologinė įvairovė.
„Būtent šie 4 didelės rizikos riboje esantys parametrai šiuo metu turėtų būti didžiausias žmonijos rūpestis, visi jie artėja prie savo „lūžio taško“ ir skirtingais būdais paveiks žmonijos likimą negrįžtamai.
Praėjusių metų lapkritį Glazge organizuotoje pasaulinėje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP26) šalys apžvelgė pažangą, susijusią su jų įsipareigojimais pagal Paryžiaus susitarime nustatytą tikslą – siekti, kad visuotinis atšilimas būtų gerokai mažesnis nei 2 laipsniai (palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu), ir dėti pastangas, kad temperatūra nepadidėtų daugiau kaip 1,5 laipsnio.
COP26 metu išsikeliami tikslai ir susitarimai yra vienas būdų užkirsti kelią planetos lūžio taškui ir efektyviai kovoti su klimato kaita“, – teigia Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje Brian Olley.
CO2 emisijų „lūžio taškas“
Didžiausią susirūpinimą kelia šiltnamio dujų emisijos. Šiuo metu anglies dioksido kiekis atmosferoje sudaro 413 milijoninių dalių ir yra pagrindinis klimato kaitos variklis. Stokholmo universiteto mokslininkų teigimu, pasiekus 478 milijoninių dalių koncentraciją, peržengsime lūžio tašką, kada klimato kaitos procesai bus nebesustabdomi.
CO2 emisijų klausimas sulaukė daug dėmesio ir ankstesnėse COP konferencijose. Jau 2015–aisiais vykusioje COP21 konferencijoje pasirašytas Paryžiaus susitarimas, įpareigojęs 196 valstybes tapti klimatui neutraliomis iki amžiaus pabaigos.
„2021-aisiais Glazge vykusioje COP26 konferencijoje pasirašyta naujas, Glazgo klimato paktas. Jis išsiskiria tuo, jog tai šalių susitarimas mažinti anglies naudojimo apimtis ir iki 2030 m. sumažinti CO2 emisijas 45 proc., lyginant su 2010 m. lygiu. Paktas taip pat atkreipia dėmesį ir į klimato kaitą skatinančias metano dujas ir jų išskyrimo mažinimą. Glazgo klimato paktas yra įrodymas, kad klimato kaitą sukeliančių dujų emisijų mažinimas yra pasaulio valstybių prioritetas“, – teigia Brian Olley.
Miškų ir gyvosios gamtos „lūžio taškas“
Nuo 1990 m. netekome 177 mln. ha pasaulinio miškų ploto – vieno pagrindinių įrankių kovoje su klimato kaita. Peržengus didelės rizikos lygį, plynai iškertamos teritorijos iš planetos plaučių virs į atšiaurias dykumas, kurios nėra tinkamos laukinei gamtai, negali surinkti CO2 iš atmosferos, mažina dirvožemio drėgmę ir derlingumą ir tik spartina klimato kaitos procesus.
Kartu su nykstančiais miškais, pasaulyje fiksuojamas ir masinis bioįvairovės nykimas. Mokslininkų teigimu, žmonija taip sparčiai naikino gyvąją gamtą, jog prasidėjo 6-asis masinio rūšių nykimo procesas. Nuo 1970-ųjų iki 2016-ųjų laukinių gyvūnų populiacija Žemėje sumažėjo 68 proc.
Jungtinės Karalystės ambasadoriaus Lietuvoje teigimu, Glazgo klimato paktas taip pat atkreipia dėmesį į šią problemą. „Gamtos ir ekosistemų atstatymas yra vienas iš COP26 klimato pakto prioritetų. Suprantame, jog siekiant sustabdyti klimato kaitą, privalome saugoti miškus ir visą gyvąją gamtą. Sustabdyti bioįvairovės nykimą turime ne tik dėl etinių priežasčių, bet ir dėl savo pačių gerovės.
Net ir patys smulkiausi vabzdžiai yra nepakeičiamas planetos ekosistemos pagrindas, išnykus vienam elementui grandinėje, subyrės visa sistema. Todėl turime imtis visų įmanomų priemonių, kad „lūžio taško“ žmonija nepasiektų. Šiam tikslui pasiekti, COP26 metu, 124 valstybės, kurioms priklauso apie 90 proc. pasaulio miškų, pasirašė susitarimą sustabdyti miškų nykimą ir žemės degradaciją iki 2030-ųjų metų.“
Nitratų ir fosfatų koncentracijos „lūžio taškas“
Bene mažiausiai dėmesio sulaukianti aplinkosauginė krizė – dabartiniai nitratų bei fosfatų kiekiai mūsų dirvožemyje ir vandenyje. Žemės ūkio trąšoms ir cheminėms valymo priemonėms skirti elementai patenka į mūsų vandens telkinius per nuotekas ir dirvožemį, o ten sukelia perteklinį vandens žydėjimą – eutrofikaciją.
Dėl šio proceso vandenyje sumažėja deguonies lygis, jo terpė pasidaro netinkama vandens gyvūnams. Taip iš lėto kuriasi negyvosios zonos, viena didžiausių tokių zonų pasaulyje yra Baltijos jūroje (sudaro net 70 000 km2 pločio).
Negyvosios zonos naikina vandenyje gyvenančią biologinę įvairovę, padengia vandens paviršių dumbliais, didina vandens temperatūrą bei stabdo CO2 sugėrimo iš atmosferos procesus. Šiuo metu net 30–40 proc. planetos ežerų patiria eutrofikaciją. Didelės rizikos ribos peržengimas grėstų daugumos vandens telkinių virtimu negyvosiomis zonomis.
COP26 metu atkreiptas didelis dėmesys į industrinės žemdirbystės ir gyvulininkystės įtaką klimato kaitai bei trąšų ir pesticidų sukuriamą taršą ir to pasekmes mūsų ekosistemai, vandenynams. Nepaisant to, ryžtingesnių veiksmų kovoje su nitratų ir fosfatų tarša stinga, o vieningo valstybių susitarimo belieka tikėtis ateityje.
Ar dar įmanoma atitolti nuo „lūžio taškų“?
„Lūžio taškus“ analizuojančių Stokholmo universiteto mokslininkų teigimu, sumažinti negrįžtamų pokyčių riziką galime sparčiai didindami planetos miškingumą, ženkliai sumažindami nitratų ir fosfatų naudojimą žemės ūkyje ir buityje, dėdami visas pastangas išsaugoti planetos biologinę įvairovę, o svarbiausia – stabdydami klimato šiltėjimą.
„COP26 metu skirtas didelis dėmesys besivystančioms valstybėms ir jų poreikiams siekiant kuo lengviau prisitaikyti prie klimatui neutralios politikos. Tai ambicingi tikslai, turėsiantys ženklių rezultatų kovoje su klimato kaita, tačiau čia sustoti nereikėtų.
Mūsų tikslas – užkirsti kelią klimato kaitai, o tam reikia ryžtingų veiksmų ir kiekvienos valstybės bei kiekvieno gyventojo įsitraukimo“, – teigia Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje Brian Olley.
Siekdama prisidėti prie aplinkosauginio sąmoningumo ugdymo Jungtinės Karalystės ambasada Lietuvoje kviečia 9–12 klasių moksleivius į nuotolines vieno garsiausių aplinkosaugos aktyvistų David Attenborough dokumentinio filmo „Breaking Boundaries: The Science of Our Planet“ peržiūras. Po jų mokiniai galės dalyvauti Žaliosios politikos instituto organizuojamame protų mūšyje klimato kaitos ir aplinkos apsaugos temomis.
