Garsioji antropologė šiemet žymi savo veiklos 50-metį. Profesorė, ilgus metus dirbanti gamtosaugos srityje, tikina, kad ir dabartinė pandemija – gamtos naikinimo pasekmė. Šiemet sukanka pusšimtis metų nuo 1971-ųjų, kai prof. B.Galdikas Indonezijoje, Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą.
Šiame centre ji savo gamtosauginę veiklą tęsia ir šiandien, dėdama visas pastangas šių primatų ir jų ekosistemos išsaugojimui.
Lietuvoje gerai jaučiasi
Paskaitą profesorė pradėjo lietuvišku pasisveikinimu bei atsiprašymu, jog nekalbės lietuviškai, nes jai tai yra sudėtinga.
Tiesa, ji pažymėjo, jog lietuviškai ji vis tik moka šnekėti, tačiau tik kasdiene, bet ne akademine kalba. Kartu pastebėjo, kad anglų kalba yra tarptautinė mokslo kalba ir esperanto tapo nebereikalinga.
„Man labai malonu grįžti į Lietuvą, labai vertinu tą laiką, kurį čia praleidžiu. Mano tėvai yra kilę iš Lietuvos, jie buvo tikri savo šalies patriotai.
Aš pati kiekvieną šeštadienio rytą eidavau į lietuvių mokyklą. Joje išmokau apie Lietuvos kultūrą, religiją, kalbą, kuria kalbėdavau su savo tėvu. Tačiau mano mama išmokė mane labai gerai kalbėti angliškai, taigi, su ja kalbėdavau angliškai“, – trumpai savo lietuvišką praeitį pristatė profesorė.
Džiaugiasi turėjusi palaikymą
Prisiminusi penkiasdešimtmetį trunkančią mokslininkės karjerą B. Galdikas kalbėjo: „Pastaruosius 50 metų džiaugiuosi turėjusi galimybę studijuoti pasaulio orangutanų populiaciją laukinėje gamtoje, juos stebėti. Labai dėkoju Indonezijos vyriausybei, už tai, kad nors ir buvo milžiniškų problemų, iššūkių, ypatingai su orangutanų išsaugojimu, aš turėjau galimybę ištverti, išgyventi ir tai tik dėl to, kad tikrai buvo tvirtas Indonezijos vyriausybės palaikymas“.
Taip pat ji pažymėjo, jog jai labai pasisekė, kad ilgai trunkančių tyrinėjimų kelio pradžioje turėjo mentorių.
„Paprastai moksliniame ir verslo pasaulyje moterims labai sunku prasibrauti pro stiklines lubas, nes jos tiesiog neturi palaikymo. O aš turėjau ne vieną mentorių savo gyvenime, mokslinėje karjeroje.
Vienas iš jų buvo antropologas dr. Louis Leakey, prie kurio, baigusi Kalifornijos universitetą Los Andžele, tiesiog priėjau ir pasakiau, kad noriu studijuoti orangutanus ir ar Jūs man padėsite. Jis sutiko ir mane padrąsino.
Tai užtruko trejus metus nuo to laiko, kai paprašiau dr. L.Leakey pagalbos, iki kol aš galiausiai nuvykau į Borneo salą. Kai tu esi vos peržengusi dvidešimtmetį, kokia tuomet aš buvau, treji metai atrodė kaip amžinybė. Dabar tie treji metai pralekia akimirksniu“, – juokėsi profesorė ir tęsė toliau prisiminimų ir dėkingumo pasakojimą: „Man labai pasisekė, kad susituokiau su Rodu Brindamouru, kuris sutiko su manimi keliauti į Pietryčių Azijos miškus ir padėjo man tyrinėti orangutanus“.
Kaip jau minėjo B.Galdikas, moterims prasibrauti į mokslo pasaulį buvo sunku, tačiau jų vis tik buvo ir tai vėlgi nutiko to paties dr. L.Leakey dėka.
„Kitos dvi moterys tyrinėtojos, kurias dr. L.Leakey padrąsino tyrinėti didžiąsias beždžiones, buvo Jane Goodall, kuri tyrinėjo šimpanzes ir Dian Fossey, tyrinėjusi kalnų gorilas. Aš buvau trečioji. Mes tapome žinomos kaip bandytojos.
Jaučiausi privilegijuota ir man buvo garbė būti šio trio dalimi su Jane ir Dian, – sakė mokslininkė. – Po to, kai dr. L.Leakey mirė, ir nebuvau tikra, kas bus toliau, Jane atėjo į pagalbą ir kaip vyresnioji sesuo, palaikė mane, surado šiokį tokį finansavimą ir padrąsino mane. Dabar jos nematau, nes dirba Afrikoje. Jane labai į ją susikoncentravusi.“
Kelia grėsmę išlikimui
Tęsdama savo paskaitą, prof. B.Galdikas pasakojo apie didžiąsias beždžiones – šimpanzes, bonobos, gorilas ir orangutanus – bei savo atradimus apie jas per ilgamečius stebėjimus ir tyrinėjimus.
Įtaigi ir informatyvi mokslininkės paskaita apie minėtas didžiąsias beždžiones buvo labai įtraukianti. Jos žinių gausa ir ramus, tolygus minčių dėstymas galėjo sudominti net ir tuos, kurie primatais galbūt visiškai nesidomi.
Galiausiai baigusi pasakojimą apie didžiąsias beždžiones, primatologė atkreipė dėmesį į didžiausias grėsmes joms ir aplinkai.
„Orangutanų išlikimui labai didelę grėsmę kelia nelegalus miškų kirtimas, brakonieriavimas, kasyba: iš pradžių tai buvo aukso kasyba, dabar dažniausiai – cirkonio. Taigi, jei vairuojate BMW, kurio stiklai yra neperšaunami, labai didelė tikimybė, kad jie dengti cirkoniu, atkeliavusiu iš mūsų srities (Indonezijos – aut. past.).
Taip pat didelę žalą orangutanams daro ir jų išlikimui grėsmę kelia palmių aliejaus gavyba, gaisrai, kurie pastaraisiais metais dažnai kyla dėl klimato kaitos ar specialiai sukelti žmonių. Atogrąžų miškų plotai Indonezijoje stipriai sumažėję“, – apmaudo neslėpė antropologė.
Gali išnykti daug rūšių gyvūnų
Ji taip pat pasidalino ir grėsmingomis žiniomis: „Dėl išvardintų priežasčių greitu metu gali išnykti kai kurios gyvūnų rūšys.
Pagal dabartinę teoriją, išnykimas gresia dėl šių biologinių savybių: mažos populiacijos, salos endemijos, gyvūnai, turintys didelį kūną, didelis namų diapazonas, sudėtinga socialinė struktūra“.
Anot B.Galdikas orangutanų natūrali istorija rodo, kad jie nėra prisitaikę prie staigių pokyčių aplinkoje. Bet el ninjo tampa vis dažnesni, gaisrai vis labiau niokoja atogrąžų miškus, o tai stipriai kelia grėsmę jų išlikimui.
„Tiesą pasakius, išnykimai nėra gerai išstudijuoti. Aš ieškojau informacijos, kas iš tiesų daro įtaką išnykimams, bet jos radau labai mažai. Kaip toje Bobo Dilano dainoje „Do you know, who loves you“. Apie vyrą, kuris stovi prieš merginą, kuris ją myli ir moteris to nesupranta, kol jis neišnyksta.
Taip pat ir su gyvūnų rūšių išnykimu – dažnai žinome, kad gyvūnai yra ant išnykimo ribos, bet laikui bėgant jie tiesiog staigiai išnyksta ir niekas nežino, kur. Pavyzdžiui, keleiviniai balandžiai, Javanos tigrai“, – pažymėjo mokslininkė.
Į gamtą grąžino 800 orangutanų
Taigi, siekdama bent kažkiek pagerinti situaciją, 1971 m. B.Galdikas su kolegomis įkūrė Orangutanų tarptautinę organizaciją (OFI).
„Kiek įmanoma, dirbame kartu su Indonezijos vyriausybe, jos pritarimu ir leidimu. Savo darbu siekiame, kad orangutanai gimtų laisvėje. Tarkim, Kinijos valdžia veisė sugautas pandas nelaisvėje, kad galėtų jas vėliau paleisti į laisvę.
Ir spėkit, ar pavyko? Deja, ne. Kiek aš žinau, nei viena iš sugautų pandų nesugebėjo prisitaikyti prie laukinio gyvenimo, – kitos šalies pavyzdį pateikė antropologė. – Taigi, mano įsteigtas centras dabar rūpinasi orangutanų populiacijos išsaugojimu. Miškų policija konfiskuoja juos iš brakonierių.
Vieną iš tokių orangutanų išgelbėjo seržantas Lana ir atidavė jį man. Aš jį taip pat pavadinau Lana. Mes užauginome daug tokių orangutanų ir per penkiasdešimt metų atgal į gamtą mums pavyko grąžinti apie 800 jų. Taip pat kai kuriuos orangutanus tiesiog perkėlėme į kitas vietas, saugius miškus.“
Primatologė pabrėžė, kad viena iš svarbiausių organizacijos veiklų – saugoti miškus, patruliuoti po juos. Į pagalbą ateina ir policija. Ypatingai saugomi seni miškai. Organizacija turi miškų sodinimo, edukacijos programą darželiams, mokykloms, universitetams.
Tvarus palmių aliejus neegzistuoja
Išdėsčiusi problemas, B.Galdikas retoriškai klausė: „Taigi, ką mes galime padaryti, kad apsaugotume miškus?“ ir čia pat atsakė: „Saugokime nacionalinius medžius, sodinkime juos, perdirbkime popierių, nes didelė dalis atogrąžų miškų yra kertami popieriui, ir vienas iš svarbiausių dalykų – atsisakyti palmių aliejaus.
Aš laukiu tvaraus palmių aliejaus, bet jis neegzistuoja. Viskas, ką esate girdėję apie tvarų palmių aliejų, yra netiesa. Nesu prieš jį nusistačiusi, tiesiog noriu matyti jį tvarų.
Prieš daugybę metų, kai Alas Goras buvo Amerikos viceprezidentas, jis pasakė: „Aplinkosauginė krizė yra sielos krizė“. Aš tai labai gerai pamenu ir tai yra tikra tiesa.
Galbūt mes negalime padaryti kažko labai daug, bet mes tikrai galime padaryti bent kažką, kad apsaugotume savo aplinką ir galiausiai valdžia išgirs, ką mes sakome, bei padės pakeisti ekonomikos sistemą, kuri bus palanki mūsų planetai. Nes mes esame tiesiog kaip tos didžiosios beždžionės – orangutanai, bonobos, šimpanzės, gorilos – išskyrus tai, kad mūsų ekologija yra ekonomika. Ir tai yra tai, kas formuoja mūsų kultūrą, mūsų gyvenimus“.
