Šį rudenį į pagalbininkų gretas kvietė ir Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcija (GGAI). Nors šįkart egzaminas ir neįvyko, Panevėžio GGAI viršininkė Mantė Ramanauskienė nenuleidžia rankų, juolab kad turimų neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių gretos nemenkos – regione talkina 22 savanoriai.
„Turėjome 5 prašymus, bet į egzaminą atvažiavo ne visi. Visi trys pasirodę buvo statutiniai pareigūnai, kuriems egzamino nereikia. Skelbsime dar vieną priėmimą, jei atsiras 5 norinčiųjų grupė – vėl rengsime egzaminą“, – sakė M.Ramanauskienė.
Būtina žinoti pareigas ir teises
Pasak Panevėžio GGAI vadovės, egzaminas rengiamas, kad į pagalbininkų gretas nepatektų atsitiktiniai žmonės. Mat neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai privalo žinoti tiek savo teises, tiek pareigas.
Egzaminas nėra labai sunkus – per dvi valandas reikia atsakyti į pusšimtį klausimų. Pretendentams kleidžiama ir suklysti, bet teisingi privalo būti ne mažiau 80 proc. atsakymų.
„Būtinos minimalios žinios apie medžioklę, žūklę, žinoti, ką gali etatinis gamtosaugininkas, ką – padėjėjas“, – sakė M.Ramanauskienė.
Šiemet vienas priėmimas jau įvyko, bet jame buvo pratęsiami jau priimtų pagalbininkų įgalinimai, mat pažymėjimas išduodamas metams.
„Pasibaigus šiam terminui, sprendžiame, ar neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai buvo pakankamai aktyvūs. Šiemet keletui nepratęsėme įgalinimų, nes vieni patys nebenorėjo, iš kitų pasigedome iniciatyvos“, – kalbėjo Panevėžio GGAI viršininkė.
Savo pajėgomis neišsiverstų
Į neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių būrį dažniausiai prašosi idėjiniai žmonės, kuriems svarbu išsaugoti gamtą, prisidėti prie jos puoselėjimo.
„Jiems nemokamas atlygis, skatiname tik išimtiniais atvejais. Bet gyventojų noro padėti tikrai yra. Ši pagalba mums labai reikšminga, nes mes visame Panevėžio regione esame tik 7 etatiniai darbuotojai“, – sakė M.Ramanauskienė.
Pasak aplinkosaugininkės, dažnas pagalbininkas pats yra medžiotojas ar žvejas: „Jie kartais žino net daugiau informacijos, nes nuolat gyvena savo bendruomenėje, bendrauja, sužino naujienas.“
M.Ramanauskienė pastebėjo, kad anksčiau pažeidėjus gerokai stabdė ženkliai padidintos baudos, bet dabar dėl infliacijos jos nebeatrodo taip grėsmingai.
„Bet žmonės jau žino, kad žala gamtai skaičiuojama nepriklausomai nuo panaudoto medžioklės ar žūklės įrankio. Jei draudžiamu periodu pagavo lydeką, nesvarbu, ar meškere, ar tinklu“, – kalbėjo aplinkosaugininkė.
Vienas sutramdė 3 brakonierius
Panevėžio GGAI vyresnysis specialistas Dalius Drevinskas sakė, kad neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai yra didelė paspirtis per reidus. Jie dažnai būna paliekami pasaloje, kol pareigūnų ekipažas ieško pažeidėjų.
„Prisimenu atvejį, kai darėme reidą prie Mūšos. Mūsų pagalbininkas per žiūronus pamatė tris brakonierius ir net nelaukė pastiprinimo. Pamatėme jį vieną per lauką atsivedantį pažeidėjų trijulę“, – juokėsi D.Drevinskas.
Tiesa, jis pripažino, kad labai dažnai pričiupti brakonieriai žeria grasinimų, įžeidinėja. O tokį psichologinį spaudimą atlaiko tik stipriausi.
„Mums talkina idėjiniai žmonės, nes atlygio jie negauna. Žinoma, ne visi išlaiko įtampą, nes jiems tenka ir teisme paliudyti, o tam prašytis išleidžiamiems iš darbo“, – pasakojo Biržuose dirbantis aplinkosaugininkas.
Iš šeimos priekaištų nesulaukia
Vienas iš Panevėžio GGAI pagalbininkų – Rokiškio miesto seniūnas Arūnas Krasauskas. Teisininko išsilavinimą turintis vyriškis prie aplinkosaugininkų prisijungė prie 5 metus.
„Daugumai žmonių svarbu, kokioje aplinkose gyvename, kokią ją išsaugosime, todėl nusprendžiau jungtis į savanorių būrį, dirbti kartu, šviesti žmones“, – priežastį įvardijo A.Krasauskas.
Rokiškėnas to nelaiko didele auka, nes į reidus vykstama tarnybiniu transportu, o savu automobiliu reikia atvažiuoti tik į sutartą vietą: „Tos išlaidos tikrai nėra didelės.“
Pasak savanoriaujančio seniūno, reidų nebūna kiekvieną savaitę, tad pagalbininkams krūvis nėra labai didelis. Pastaruosius metus dėl pandemijos buvo ribojami kontaktai, tad išvykimai buvo ypač reti.
„Per 5 metus pastebiu gerų pokyčių – vandens telkinių pakrantės tapo švaresnės. Tiesa, ir brakonierių mažiau, nes juos atbaido didelės baudos“, – pasakojo A.Krasauskas.
Dešimtyse aplinkosaugos operacijų dalyvavęs savanoris šypsojosi, kad buvo visko – ir bandymų pabėgti, ir besislapstančių, ir įkalčius slepiančių brakonierių: „Mes turime mažiau teisių nei inspektoriai, bet paklūsta ir mums – užtenka pamatyti liemenę.“
Seniūnas sakė, kad iš šeimos nėra sulaukęs nė vieno priekaišto dėl aukojamo laisvalaikio: „Tai – teisinga veikla, be to, ne kiekvieną savaitgalį tenka važiuoti į reidus.“
Jei norisi prisijungti į neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių – visa informacija apie savanorystės iššūkius, reikalavimus pateikta tinklapyje www.neetatinisaplinkosaugininkas.lt
