Mokslininkai pastebi, kad minėtieji procesai daro įtaką ne tik žmonių sveikatai, bet ir ekonomikai, o ateityje apskritai gali atsitikti taip, kad geriamuoju vandeniu taps išvalytos nuotekos.
Jei nenorime, kad taip atsitiktų, būtina pasirūpinti saugia aplinka: ne tik naudoti individualius ar centralizuotus nuotekų valymo įrenginius, bet ir pagalvoti, kokios medžiagos per juos išleidžiamos į aplinką.
Kaip pasirūpinti kokybišku geriamuoju vandeniu, apsaugoti jį nuo įvairių teršalų, kam šiame procese reikia skirti didžiausią dėmesį, kalbėjomės su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Mikrobiologijos ir biotechnologijos katedros mokslininke dr. Alisa GRICAJEVA.
Teršia pramonė ir gyvenvietės be įrengtų centralizuotų sistemų
– Kas daro didžiausią įtaką vandens kokybei ir kodėl?
– Vandens kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių, o užteršimą gali lemti įvairūs veiksniai: vietovės ekosistema ir gamtinės uolienos, nuo kurių atskilę įvairūs cheminiai elementai natūraliai patenka į geriamąjį vandenį, aplinkos tarša, sukeliama antropogeninių veiksnių, netaisyklinga vandentvarka ir užteršti arba netinkami vamzdynai. Tačiau žvelgiant globaliai, didžiausią įtaką požeminiams ir paviršiniams vandenims turi žmonių, arba antropogeninė, veikla: žemės ūkis, urbanizacija, pramonė ir kt.
– O kokia situacija Lietuvoje?
– Mūsų šalis yra turtinga gausių geriamojo požeminio vandens išteklių. Nors jie apsaugoti nuo išorinės taršos, tačiau dėl intensyvios žmogaus veiklos (pramonės, žemės ūkio, transporto, buitinių atliekų) kenksmingos medžiagos gali patekti ir ten. Daugelyje šalių tuo labai rimtai susirūpinta.
Ypač atkreiptinas dėmesys į kelias problemas, tai – sunkiai išvalomos gamybinės, arba pramonės, ir buitinės nuotekos ir gyvenvietės, neturinčios įrengtų centralizuotų tinklų.
– Ar abi šios problemos sukelia vienodą taršą?
– Miesto nuotekų valykloms šiuo metu tenka spręsti tokias problemas kaip klimato kaita, auganti žmonių populiacija, naujai atsirandantys teršalai, taip pat į miestų nuotekų valyklas atitekančios nuotekos, kuriose vis dažniau aptinkama antibiotikų, kitų vaistų likučių, mikroplastikų, ftalatų ir kitų kenksmingų medžiagų, sudarančių cheminių junginių mišinius ir pan. Jų miestų nuotekų valymo įrenginiai dažnai nepajėgia tinkamai pašalinti, o nepakankamai išvalytos nuotekos iš nuotekų valymo įrenginių paleidžiamos į paviršinius vandenis. Taigi kartu su tokiu nepakankamai išvalytu nuotekų vandeniu į gamtą patenka toksinės medžiagos, kenkiančios ne tik laukinei gamtai, bet ir žmogaus sveikatai.
Gyvenvietės, ūkiai, kuriuose neįrengtos centralizuotos sistemos, tinkamai netvarkydami nuotekų, neigiamai veikia negiliai slūgsantį gruntinį požeminį vandenį. Dėl to jis dažnai nėra saugus, nors būtent šį vandenį, patenkantį į šulinius ar gręžinius, naudoja apie 25–30 proc. Lietuvos gyventojų. Toks vanduo dažnai gali būti užterštas ne tik patogeniniais mikroorganizmais, bet ir toksiškais cheminiais junginiais.
Tyrimai rodo, kad daugelyje Lietuvos rajonų šulinių vanduo yra nesaugus.
Pavojus – nuo žarnyno infekcijų iki hepatito
– Kokį pavojų kelią vanduo, kuris užteršiamas nuotekomis, neprisijungus prie centralizuotų tinklų?
– Užterštame vandenyje esantys patogeniniai mikroorganizmai gali sukelti žarnyno infekcines ligas. Didelę žalą žmogaus sveikatai daro ir vanduo, užterštas nitratais, nitritais, trąšomis, pesticidais, sunkiaisiais metalais ir kitais cheminiais junginiais.
Ten, kur geriamasis vanduo užteršiamas tualeto nuotekomis ar srutomis, gali plisti ne tik patogeninės bakterijos, tokios kaip salmonelės, patogeninės E. coli, kampilobakterijos ir kt., bet ir pirmuonys, sukeliantys lambliazę ar kriptosporidiazę, taip pat enterovirusai, hepatito A virusas ir pan.
Todėl tose vietovėse, kuriose neįrengtos centralizuotos sistemos, būtina ne tik rūpintis nuotekų tvarkymu, bet ir nuolat atlikti vandens tyrimus. Gyventojai, kurie individualiai apsirūpina geriamuoju vandeniu, turėtų pasirūpinti, kad jis atitiktų saugos ir kokybės reikalavimus, nustatytus Lietuvos higienos norma HN 24:2017, o šuliniai būtų įrengiami ir prižiūrimi laikantis higienos reikalavimų, nustatytų Lietuvos higienos norma HN 43:2005.
– O kas turi tai užtikrinti?
– Privačių gręžinių ar šulinių savininkai yra atsakingi už savo vandens saugumą ir teisės aktai įpareigoja juos rūpintis asmeniniame namų ūkyje naudojamo vandens sauga ir kokybe, saugoti geriamojo vandens vandenvietes nuo teršimo, įrengiant ir naudojant tinkamas nuotekų tvarkymo sistemas.
Vanduo nebespėja su žmogaus veikla
– Sakoma, kad gamtoje vanduo nuo teršalų gali išsivalyti ir pats. Ar tai tiesa?
– Gamta nuostabiai geba susidoroti su nedideliais nuotekų vandens kiekiais ir tarša: upėse ir jūrose tam tikros organinės atliekos gali būti išvalytos natūraliai, nes jos yra biologiškai skaidžios atliekos, kurias skaido mikroorganizmai. Tačiau gamta būtų perkrauta, jei kiekvieną dieną prieš išleisdami vandenį atgal į aplinką neišvalytume milijardų litrų generuojamų nuotekų. Pastarųjų tvarkymas ir yra būtinas dėl to, kad gamta nebespėja su žmogumi: mes naudojame vandenį greičiau, negu šaltiniai gali natūraliai pasipildyti ir atsistatyti. Todėl būtina pasirūpinti vandens švara ir valant nuotekas.
– Ką galėtume padaryti, kad efektyviau apsaugotume vandenį nuo nuotekų užteršimo?
– Tam yra nemažai priemonių. Ten, kur nėra įrengtų centralizuotų sistemų ir neįmanoma prie jų prisijungti, reikia užtikrinti, kad nuotekos būtų tinkamai tvarkomos: surenkamos į talpas ir išvežamos į vandenvalos įrenginius arba perfiltruojamos per individualią nuotekų valymo sistemą.
Žinoma, net ir turint tokias sistemas nereikia pamiršti, kad keičiantis klimatui ir dažnėjant liūtims kartu su jomis į vandenis patenka daug taršių elementų iš aplinkos, taip pat atsiranda didesnė kanalizacijos, valymo įrenginių persipildymo vandeniu grėsmė, o su ja – rizika, kad nuotekos gali teršti geriamąjį vandenį.
Saugiausia kol kas išlieka centralizuota sistema. Bet ir prisijungusius prie jos aš skatinu pagalvoti, kokios medžiagos yra išleidžiamos ir patenka į centralizuotus vandenvalos įrenginius, nes tikrai sunku pašalinti vaistų likučius, buityje naudojamas chemines medžiagas, remonto medžiagų liekanas ir pan. Dėl šios priežasties verta pagalvoti ir apie ekologiškų, biologiškai skaidžių šampūnų ar kitų buityje naudojamų produktų pasirinkimą.
Nuotekos gali tapti geriamuoju vandeniu
– Ar šiais laikais įmanoma padaryti taip, kad nuotekos taptų geriamu vandeniu?
– Gyvename laiku, kai geriamojo vandens ištekliai sparčiai senka. Dėl žmonių populiacijos augimo, taršos ir klimato kaitos vis daugiau miestų yra priversti ieškoti netradicinių vandens šaltinių.
Yra šalių, kuriose geriamasis vanduo išgaunamas išvalius buitines nuotekas, ir tai yra vienas iš galimų variantų arba netgi vienintelis būdas patenkinti vandens poreikį. Beje, toks vanduo turi ir savo pavadinimą – pakartotinai naudojamas vanduo (angl. reused water). Dažnai jis naudojamas ne maistui, bet kitoms reikmėms – žemės ūkyje, pramonėje, vandens telkinių papildymui ir pan.
– Ar toks vanduo gali būti kokybiškas?
– Dėl to nerimauja nemažai žmonių, nes jie mano, kad tokiame vandenyje yra daugiau patogenų ir kenksmingų cheminių junginių nei geriamajame vandenyje, gautame iš ežerų ar upių. Kitiems tiesiog nepriimtina mintis, kad maistui skiriamas vanduo prieš tai praėjo per kanalizaciją. Aišku, tokiam vandeniui turi būti keliami aukšti kokybės standartai ir užtikrinama tinkama kontrolė.
JAV ir Australijoje keletas tokių projektų neprigijo, nes žmonės tam priešinosi. Tačiau yra nemažai sėkmės istorijų ir šiuo metu jų daugėja. Vienas tokių pavyzdžių – Singapūras, kuriame apie 40 proc. vandens poreikio yra patenkinama pakartotinai naudojamu vandeniu, ir gyventojai tai priima kaip vandens trūkumo problemos sprendimo galimybę.
Žiūrint globaliai, pakartotinai naudojamas vanduo yra neišvengiama daugelio šalių ateitis ir galimybė apskritai turėti geriamojo vandens.
Pavyzdys – Nyderlandai, Danija, Austrija
– Kodėl moksliniu požiūriu apskritai svarbu tvarkyti nuotekas ir kam šiame procese turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys?
– Reikia nepamiršti, kad nuotekos yra šimtų žinomų organinių ir neorganinių cheminių junginių, įvairių mikroorganizmų ir kt. mišinys. Patekusios į aplinką, jos ne tik veikia vandens ir sausumos organizmus, ekosistemą, žmonių sveikatą, bet gali sukelti ir neigiamų ekonominių padarinių.
Žinoma, tai gali vykti netiesiogiai, bet pasekmės pajuntamos per procesų grandinę. Pavyzdžiui, nuotekose yra daug maistinių medžiagų, tokių kaip azotas ir fosforas, kurie reikalingi augalams ir kitiems organizmams, bet didelė jų koncentracija kelia pavojų. Patekę į vandenį šie cheminiai junginiai sukelia eutrofikaciją, o ji lemia vandens ekosistemos pokyčius – prarandama bioįvairovė, mažėja deguonies, ekosistema tinkamai nebefunkcionuoja ir pan. Arba – dėl nuotekose esančių organinių junginių skilimo susidaro metanas ir azoto oksidas, kurie laikomi šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.
Kadangi nuotekose yra daug toksiškų medžiagų ir dažnai galutinai nežinoma, kaip jos veikia gyvus organizmus atskirai ir kartu, sunku įvertinti tikruosius padarinius aplinkai bei žmogaus sveikatai. Poveikis gali būti ūmus ir atsirasti labai greitai arba gali kauptis ir atsirasti vėliau. Patekusios į gamtą neišvalytos nuotekos gali užteršti žmonėms prieinamą geriamąjį vandenį.
– Kaip nuotekas tvarko, vandens švarą užtikrina kitos valstybės, ar turime iš ko pasimokyti?
– Europos aplinkos agentūros duomenimis, miesto nuotekų valymas visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, per pastaruosius 30–40 metų labai pagerėjo. Daugelis šalių, tvarkydamos nuotekas, atlieka tretinį valymą ir šis rodiklis siekia 69 proc. visos populiacijos – būtent tiek žmonių išpilamų nuotekų į aplinką iškeliauja tinkamai išvalytos, o kontroliuojamų medžiagų kiekis atitinka aplinkosaugos standartus.
Lietuvoje irgi tokiu būdu išvaloma panaši nuotekų dalis, o apie 71–76 proc. visos populiacijos yra prisijungę prie centralizuotų nuotekų tvarkymo sistemų. Bet turime kur tobulėti: štai Nyderlandai, Danija, Austrija centralizuotai surenka daugiau kaip 90 proc. visos populiacijos nuotekų ir beveik visos jos išvalomos atliekant tretinį valymą.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
