Kauno ugniagesiai ir aplinkosaugininkai pramynė takus į Žemuosiuose Šančiuose esančio A.Juozapavičiaus prospekto pabaigą greta geležinkelio tilto, nes gyventojai nuolat praneša apie šioje vietoje į Nemuną bėgantį naftos produktus primenantį skystį.
Dėl to Kaune net svarstyta skelbti ekstremaliąją padėtį, tačiau sumanymo buvo atsisakyta, nes problema neatsirado staiga, ji žinoma daugiau kaip 20 metų ir iš esmės niekaip nesprendžiama.
Nemuną stebi nuolat
Trys pusės – Kauno savivaldybė ir dviejų privačių sklypų savininkai, kurių teritorijose glūdi skalūninė alyva, neranda bendro sprendimo, kaip pašalinti teršalus, ir prašo Aplinkos ministerijos pagalbos.
Nepriklausomas aplinkosaugininkas Saulius Pikšrys paaiškino, kuo teršalai pavojingi, ką su jais reikėtų daryti ir kodėl problema įsisenėjo.
Dabartiniuose A.Juozapavičiaus prospekto 118 ir 120 sklypuose dar 1862 metais pradėjo veikti geležinkelio pabėgių gamykla. Jos teritorijoje į žemę buvo įleistos bonios, kuriose skalūninėje alyvoje buvo mirkomi mediniai pabėgiai.
Nors tokia veikla šioje teritorijoje nevyksta jau nuo XX amžiaus pabaigos, skalūninė alyva ir su ja sumaišyti kiti naftos produktai, įsigėrę į gruntą, patenka į gruntinius vandenis ir nuteka į Nemuną, esantį kitoje prospekto pusėje.
Aktyvi Žemųjų Šančių bendruomenės narė Elena Vanagaitė sakė, kad teršalai skleidžia nemalonų kvapą ir dažnai raibuliuoja Nemune.
Ugniagesiai netoli geležinkelio tilto pakrantėje ir vandenyje įrengia užtvarus, bet problema metų metus iš esmės nesprendžiama, tik kaskart patvirtinama, kad problema neišnyko.
Kita Žemųjų Šančių gyventoja ir Kranto alėjos seniūnaitė Rita Namikė pasakojo, kad teršalų aptinka pastaruosius 20 metų: kartais jų visai nelieka, o po kurio laiko jie vėl išnyra.
Moteris svarstė, kad gal ir sutapimas, bet teršalų kiekis padidėjo, kai Nemuno pakrantėje netoli geležinkelio tilto prasidėjo naujų daugiabučių statybos.
„Dabar jau kurį laiką kasdien stebiu Nemuno vandenį, tai daro ir kiti gyventojai.
Kai tik pamatau teršalus, iš karto skambinu visoms institucijoms – savivaldybei, aplinkosaugininkams, ugniagesiams“, – pasakojo R.Namikė.
Ištekėjo didelis kiekis
Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkė Rasa Žitkevičiūtė patvirtino, kad Nemuno pakrantėje ties geležinkelio tiltu nuolat vyksta patikrinimai.
Pastarąjį kartą padidėjęs teršalų kiekis buvo pastebėtas balandžio 6 dieną. Ugniagesiai upėje prie pakrantės pastatė bonines užtvaras, o aplinkosaugininkai vėl ėmėsi tirti, kas tai per teršalai ir iš kur jie bėga.
Aplinkos apsaugos agentūros tyrimų laboratorijos paimtuose nuotekų mėginiuose buvo nustatyta didelė naftos angliavandenilių koncentracija, daug kartų viršijanti paviršinėse nuotekose galimą išleisti į aplinką naftos produktų koncentraciją.
„Be to, nustatyta, kad žemės sklypai, iš kurių teka teršalai, priklauso trims atskiriems savininkams“, – aiškino R.Žitkevičiūtė.
Reikia bendro sprendimo
A.Juozapavičiaus prospekto 118 ir 120 sklypai priklauso geležinkelininkų bendrovei „LGT Infra“ bei privačiai įmonei „Regio“. Nemuno krantine turi rūpintis Kauno savivaldybė.
2020 metų pabaigoje „LGT Infra“ užsakymu buvo atliktas užterštos teritorijos ir Nemuno krantinės detalus ekogeologinis tyrimas.
Ataskaitos duomenis gavusi Lietuvos geologijos tarnyba padarė išvadą, kad tarša baigtųsi tik likvidavus problemos židinius įmonei „Regio“ ir geležinkeliečiams priklausančiuose žemės sklypuose.
„LGT Infra“ atstovas Domas Jurevičius sakė, kad didesnė dalis teršalų teka iš gretimo privataus sklypo.
„Mes esame įsirengę teršalų gaudykles, galėtume sutvarkyti savo teritoriją, pašalinti teršalus, bet problema nedingtų, ją reikia spręsti kompleksiškai. Pagal vieną planą tai kainuotų apie 8, pagal kitą – apie 3 milijonus eurų. Manau, kad dėl to, ką daryti, turi tartis visos trys pusės“, – sakė D.Jurevičius.
Paskambinus bendrovės „Regio“ vadovui Dariui Izokaičiui ir prisistačius „Lietuvos ryto“ žurnaliste pokalbis staiga nutrūko ir vėliau susisiekti su verslininku nepavyko.
Išleidžia tūkstančius eurų
Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Keras pasakojo, kad buvusios pabėgių mirkymo gamyklos teritorija jau kelis dešimtmečius išlieka tikra Kauno piktžaizde.
Tam, kad teršalai nepatektų į upę, Kauno savivaldybė yra įrengusi specialias gaudykles. Jos daugelį metų prižiūrimos ir išvalomos cheminėmis medžiagomis. Be to, šuliniuose įrengti ir specialūs filtrai.
Nuolat kovodamas su taršos padariniais miestas kasmet išleidžia nuo 5 iki 10 tūkstančių eurų.
„Privačių sklypų savininkai už taršą iki šiol nėra bausti. Suprasdama situacijos rimtumą Kauno savivaldybė ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas dėl problemos sprendimo, tačiau iki šiol realių veiksmų taip ir nesulaukta“, – sakė P.Keras.
Pagalbos prašo ministerijos
Po to, kai balandžio pradžioje buvo nustatyta, kad daug teršalų vėl pateko į Nemuną, Aplinkos apsaugos departamentas kreipėsi į Kauno savivaldybę.
Kauno valdžios atstovų buvo prašoma skubiai spręsti klausimą dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo nurodytoje vietoje ir imtis visų priemonių Nemuno taršai naftos produktais lokalizuoti, kad būtų nutraukta daroma žala aplinkai ir neigiamas poveikis žmonių sveikatai.
Dėl susidariusios padėties birželio 23 dieną posėdžiavusi Kauno savivaldybės Ekstremalių situacijų komisija svarstė Aplinkos apsaugos departamento siūlymą skelbti ekstremaliąją situaciją.
„Sąvokos paskelbimas būtų tiesiog deklaracija, kuri neprisidėtų prie problemos sprendimo.
Ekstremali situacija – staiga atsiradęs įvykis, kuris gali turėti reikšmingos įtakos gyventojų sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Situaciją, kuri tęsiasi daugiau kaip 20 metų, pavadinti staiga atsiradusia būtų sudėtinga“, – sakė P.Keras, kuris yra ir Ekstremalių situacijų operacijų centro vadovas.
Pasak jo, komisija nusprendė nepritarti siūlymui skelbti ekstremaliąją situaciją, nes tai pripažino ir paties Aplinkos apsaugos departamento atstovai.
„Statuso paskelbimas niekaip nepadėtų išspręsti problemos iš esmės. Problemą reikia spręsti valstybiniu mastu ir padėti ją išspręsti gali tik Aplinkos ministerija bei jai pavaldžios institucijos, nes savivaldybė tokių galių neturi. Dėl to į ministeriją jau kreipėmės“, – sakė P.Keras.
Privalo parengti planą
Jurgita Jasiūnienė
Aplinkos ministerijos
Aplinkos apsaugos departamento vyriausioji specialistė
„Šiuo metu Aplinkos apsaugos departamentas sklypų savininkams yra įteikęs privalomuosius nurodymus parengti užterštos teritorijos sutvarkymo planą.
Kauno aplinkos apsaugos inspekcija situaciją Nemune nuolat stebi ir jei naftos produktai išsilieja į aplinką, informuoja Kauno miesto savivaldybę arba Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, kuri organizuoja boninių užtvarų pakeitimo ir naftos produktų nupurškimo neutralizuojančia medžiaga darbus.
Pastatytos boninės užtvaros sulaiko teršalų patekimą į Nemuną ir yra nuolat prižiūrimos.“
Pakrantėje reikėtų iškasti tonas grunto
Saulius Pikšrys
Aplinkosaugininkas, bendrijos „Atgaja“ vadovas
„Nuo 1988 iki 1995 metų man teko dirbti Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento vadovo pavaduotoju. Tuo metu A.Juozapavičiaus prospekte veikusioje pabėgių gamybos įmonės teritorijoje į žemę buvo įkastos gelžbetonio bonios ir į jose prileistą skalūninę alyvą su priemaišomis buvo mirkomi mediniai pabėgiai. Teršalai per gelžbetonį sunkėsi į gruntą.
Tuo metu šią įmonę teko dažnai tikrinti ir nuolat siekėme, kad dėl taršos ji būtų uždaryta. Nors tai padaryti pavyko, teršalai niekur nedingo. Jie iš grunto, ypač kai stipriau palyja, teka į Nemuną.
Kadangi įmonės, kuri užteršė gruntą, nebėra, bausti nebėra ko.
Vienintelė išeitis – reikėtų iškasti ne tik sklype, bet ir po A.Juozapavičiaus prospektu esančią žemę, kuria teršalai teka į Nemuną. Tai gali būti šimtai tūkstančių kubinių metrų grunto.
Jį reikėtų kur nors išvežti ir permaišyti su specialiomis bakterijomis, kurios neutralizuoja naftos produktus. Bet nėra vietos sandėliuoti tokį didelį kiekį užteršto grunto, kol jį išvalys bakterijos ir nebus teršiama aplinka.
Problema daug metų nesprendžiama, valdininkai mieliau užmerkia akis, nes kai problemos nematai, jos neva ir nėra.
Skalūninė alyva yra toksiška medžiaga. Ji kenkia žuvims, paukščiams, vandens augalijai ir žmonėms. Šie teršalai, patekę į Nemuną, pasiekia marias ir Baltijos jūrą. Tai yra sisteminė, nuolatinė tarša.“
