Istorijoje turime daug Didžiųjų Žmonių pavyzdžių, kurie savo fizinius ir mentalinius sugebėjimus skyrė žmonijos labui. Šiais laikais herojų taip pat netrūksta.
Vienas tokių pavyzdžių – Indijoje gyvenantis Jadavas Payengas, kuris savo jėgomis ir lėšomis per 30 metų Madžulio saloje atsodino 550 hektarų miško. Itin reikšmingą veiklą pradėjęs būdamas vos 16-os, jis įkvėpė režisierius pastatyti ne vieną dokumentinį filmą, gavusį daugybę apdovanojimų.
Animacinių pasakų tėvas Waltas Disney yra suskirstęs žmones į 3 grupes. Pirmoji – „šulinių nuodytojai“ – tai žmonės, kurie atima iš kitų drąsą, trypia jų kūrybiškumą ir aiškina, ko jie negali daryti.
Antroji – „vejos pjovėjai“ – tai žmonės, kurių ketinimai geri, tačiau jie susitelkę tik į save. Jie rūpinasi savo poreikiais, pjauna savo vejas ir niekada neperžengia savo kiemo ribų, kad padėtų kitiems.
Ir galiausiai – „gyvybės skleidėjai“ – žmonės, kurie gyvena turiningą, visavertį gyvenimą ir pakylėja, įkvepia tam kitus. Man atrodo, kad „gyvybės skleidėjai“ – tai tie Didieji Žmonės, kuriais iš tiesų galime tapti mes visi. Kaip?
Pradėti saugoti ir puoselėti gyvybę galime per gamtą. Vienas būdų tai padaryti (apie jį kalbama vis daugiau, tačiau tai nekeičia veiklos aktualumo) – mažinti kasdien sukuriamų šiukšlių kiekį.
Šiuo metu gamta taip apteršta, kad pati vos gyvuoja. Jūrose ir upėse plaukioja plastiko šiukšlės ir mikroplastiko dalelės, kurias ryja žuvys ir iš kurių lizdus suka vandens paukščiai.
Miškuose mėtosi vienkartiniai kavos puodeliai ir greitojo maisto restoranų indeliai. O sąvartynai vis labiau plečiasi, skleisdami nuodingas dujas ir leisdami į gruntinius vandenis nuodingas nuotekas.
Žmonių sukurtų šiukšlių įvairiais pavidalais aplinkoje tiek daug, kad jų dalelėmis kvėpuojame, jas geriame ir valgome tiesiog kasdien. Šiukšlės, apsukusios ratą gamtoje, sugrįžta mums patiems.
Daugiausia jų susidaro kiekvieno iš mūsų buityje. Kartais net nepagalvojame, kad įsigyti tų pačių produktų, kuriuos perkame kiekvieną dieną, galime be pakuočių (pakuotė =šiukšlė).
Lietuvoje šis apsipirkimo būdas, vadinamas „zero waste“, tampa vis populiaresnis ir prieinamesnis. Tereikia šiek tiek pakeisti savo įpročius ir apsipirkimo vietas. Kokie tie naujieji įpročiai?
Pirmasis ir pats svarbiausias – įprasti į parduotuvę neštis savo daugkartinius maišelius ir įdėjus į juos pasisverti maisto produktų, taip išvengiant plastikinės pakuotės.
Maišeliai gali būti medžiaginiai sausiems biriems produktams ir silikoniniai šlapiems. Ne maisto produktus, tokius kaip šampūną ar dantų pastą, galime įsigyti sausu kietu pavidalu arba stikliniame indelyje.
Antrasis įprotis – praplėsti akiratį ir bent kartą per savaitę apsilankyti „zero waste“ prekybos taškuose. Juose galime įsigyti produktų, kurių be pakuotės dideliuose prekybos centruose nerasime.
Specializuotų „zero waste“ parduotuvių jau turime Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje, taip pat galime apsilankyti turgeliuose ar sveriamų prieskonių, aliejaus, kavos kioskuose.
Nors apsipirkimas be atliekų itin aktualus, visuomet atrodo gražiai ir estetiškai, dažnai sulaukia nusivylimo atodūsių. Kodėl? Nes žmogui atrodo, kad jo vieno pastangos išvengti plastiko šiukšlių nieko nepakeis, jei kiti ir toliau dideliu mastu terš ir naikins.
Tačiau noriu jus nuraminti ir įkvėpti! Yra viena didelė priežastis, dėl kurios nereikėtų nusivilti.
Geras pavyzdys visuomet daro didžiulį poveikį kitiems. Jei jūs tapsite nepalaužiamai ištikimi savo svajonei, savo švarios aplinkos vizijai ir kasdien sieksite tai įgyvendinti, anksčiau ar vėliau aplinkiniai perims jūsų pavyzdį matydami, kad jums tikrai malonu tai daryti, jūs jaučiatės laimingi savo kelyje.
Ir tai padeda gamtai! Jūs tapsite tikru „gyvybės skleidėju“, kuris nemoralizuoja, nepriekaištauja kitiems dėl jų „netinkamo elgesio“, o tiesiog pats džiugiai tuo gyvena.
Žmonės pradės domėtis: „O ką tu darai? O kaip tu darai? Kokia tavo paslaptis?“ O paslaptis paprasta. Vartodamas atsakingai, be reikalo nešvaistydamas ir išvengdamas atliekų laimingas dėl to esi pats.
Tas malonumo gyventi tvariau pajautimas persikelia ir į kitas gyvenimo sritis. Kai vienoje gyvenimo srityje sukuriame sau džiaugsmą, jis nuraibuliuoja ir į kitas sritis. O džiugių ir laimingų žmonių pavyzdžiu nori sekti visi. Tačiau norint tapti tikru „gyvybės skleidėju“ neužtenka rūpintis vien tik išorine ekologija.
„Negali būti tikros ekologijos be adekvačios antropologijos“, – sako popiežius Pranciškus. Jis tvirtina, kad mūsų santykis su sese Gamta yra neatsiejamas nuo santykio su pačiu savimi. Gamtos nuniokojimas tėra vis besiplečiančių dvasinių griuvėsių žmogaus prigimtyje atspindys.
Kas galėtų būti tie žmogiškumo griuvėsiai? Tai nemokėjimas atjausti ir dalytis, polinkis rūpintis tik savimi, nieko neduodant kitiems ir smerkimas tų, kurie, mūsų supratimu, elgiasi netinkamai.
Viso to šaknis – vidinis žmogaus konfliktas tarp „noriu, bet negalima“, „nenoriu, bet reikia“.
Kai žmogus dirba nemėgstamą darbą dėl saugumo, neleisdamas sau realizuotis malonioje veikloje; kai leidžia laiką su tais, su kuriais įprasta, bet širdžiai nemiela; kai valgo viską, ką reikia, kad būtų sveikas, bet iš to nepatiria jokio malonumo. Ir taip nuolat save ribojant vidinis nepasitenkinimas pradeda spinduliuoti agresija aplinkai.
Pavyzdžiui, kai kurie sveikuoliai nevalgo mėsos, tačiau ėda savo kaimynus, kaip pasakytų šventasis Jonas Auksaburnis. Jiems sveikas gyvenimo būdas yra svarbesnis nei žmogiškumas.
Dažnai internete matau augalinės mitybos atstovus, šiurkščiai plūstančius visavalgius, nepadoriai smerkiančius moteris, kurios dėvi natūralius kailinius, ar pirštais baksnojančius į kitus veganus, kurie šiek tiek nukrypo, padarė „klaidelę“ ir suvalgė skiltelę pieninio šokolado. Taip pat stebiu ir „zero wasterius“, kurie keikia natūralius indus plastike pakuojančius mažus verslus ar vaikų neturinčias šeimas, kurioms gyventi be atliekų tuo metu sekasi pavyzdingai lengvai.
Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Laudato Si'“ („Apie rūpinimąsi bendrais namais“) teigia, kad šiandien tikrai netrūksta ekologinių judėjimų, kurie kyla prieš esamas ekologines problemas, tačiau metasi į kitą kraštutinumą.
Jų „natūralus“ gyvenimo būdas yra persmelktas neapykantos kitiems žmonėms kaip galimiems agresoriams. Popiežius įsitikinęs, kad toks „natūralizmas“ – ne išeitis.
Pasak jo, jei norime keisti santykį su sese Gamta, turime pirmiausia pakeisti santykį su savimi ir su kitais žmonėmis: „Artimos vienybės su kitomis gamtos būtybėmis jausmas negali būti autentiškas, jei kartu širdyje stokojame švelnumo bei atjautos kitiems žmonėms.
Rūpinimąsi gamta turi lydėti nuoširdi meilė žmonėms ir rūpinimasis visuomenės problemomis.“
Dar pridurčiau: ir malonumas gyventi. Štai žinoma rusų fotografė Svetlana Kazina, gyvenanti Altajaus kalnuose, sako, jog „ligos užpuola ne tik dėl to, kad ekologija bloga, vanduo nešvarus, maistas „plastikinis“ ar per mažai judame.
Ir jeigu žmogus gyvena harmonijoje su gamta, meldžiasi, medituoja, užsiima joga, valgo daigintus grūdus, pasidaro Jėzaus ar deivės Kali šukuoseną ir aukoja našlaičių prieglaudoms, tai dar nereiškia, kad jis išgyvens 100 metų ir niekada nesusirgs.“ Anaiptol...
Svarbiausia gyvenime yra leisti sau patirti kasdienybės džiaugsmą. „Gyvenkite jausdami iš to malonumą. Viską darykite jausdami malonumą!“ – ragina S.Kazina, dvasinis rusų mokytojas Arturas Sita, lietuvis rašytojas Martynas Driukas ir daugelis kitų.
Gyvenimas yra skirtas pasimėgauti. Gyvenimas yra skirtas sveikam malonumui patirti. Tad gyvenkime! Pradėkime užsiimti tuo, kuo svajojome vaikystėje. Pieškime, lipdykime, sportuokime ar rinkime pašto ženklus. Puoselėkime gamtą, sodinkime medžius ir gėles, rinkime šiukšles ar apsipirkime be plastiko.
Gyvenkime ekologiškoje pusiausvyroje, o svarbiausia – viską darykime su džiaugsmu ir iš tikro vidinio poreikio!
Tuomet nekils pykčių, noro skriausti kitus ar teršti gamtą. Kuo visuomenėje daugiau laimingų žmonių – tuo geriau mums visiems.
