Prestižiniais BAFTA apdovanojimais vertintas už BBC sukurtus dokumentinius filmus ir laidas, daugybės universitetų garbės daktaro laipsniu apdovanotas 94-erių britas, kurio vardu pavadintas poliarinis laivas, augalų bei gyvūnų rūšys, ir vilnietis mokslininkas sutaria: „Sustokim, gresia katastrofa.“
– Profesoriau, dabar vis dažniau girdėti frazė „gyvename katastrofos šešėlyje“. Ar ji nėra perdėta?, – paklausėme A.Spiridonovo.
– Ne, ji visiškai teisinga. Neseniai išėjo straipsnis, apibūdinantis, kokia dabar yra būsena visų žemės sistemų, kurios svarbios žmonių egzistavimui. Didžiuma jų jau yra išsekinta ir baigia visiškai subliūkšti.
Pavyzdžiui, globalus žuvų gaudymas vandenynuose pasiekė tokį mastą, kad žuvų ištekliai pereikvoti. Tropiniai miškai, kurie reguliuoja hidrologinį ciklą ir klimatą, naikinami, kad žmonės turėtų plotų auginti sojos pupelėms, kurias galėtų šerti galvijams milžiniškose fermose, kad gautų daugiau mėsos.
CO2 kiekis auga su pagreičiu, lygiagrečiai žmonių gerovės augimui. Tai didina temperatūrą ir katastrofinių įvykių tikimybę – štormų, potvynių, sausrų, kurios gali sunaikinti mūsų mitybos pagrindą. Visos sistemos eina žlugimo link.
Mums atrodo, jog svarbiausias tikslas – kelti BVP augimą, toks kapitalizmo modelis – ekonomika privalo nuolatos augti, tačiau planeta turi baigtinius resursus. Laikui bėgant vartojimo greitis turi prilygti tų resursų atsinaujinimo tempui, o dabar kai ką mes vartojame šimtus kartų greičiau nei tai spėja atsinaujinti. Gamta iš mūsų už tai dar atsiims.
– Kaip atsiims? Tomis katastrofomis, kurias minėjote?
– Tai gali būti pasaulinis badas, nestabilumas, masinės žmonių migracijos, kai migruos nebe milijonai, kaip dabar, o milijardai. Vieni nuo tų migracijų bandys atsitverti, tikėtina, prasidės genocidas: kažkas saugos savo resursus, kažkas norės juos paimti. O jų tiesiog nebus. Mes būsime kaip tos bakterijos Petri lėkštelėje, kurios suvalgė visą cukrų, liko tik šalutiniai produktai. Keliaujame to link. Ir turime tą suvokti, kad galėtume pradėti veikti.
Veikimo filosofija dabar yra tokia: gyvename tam, kad gamintume šlamštą, didiname savo darbo našumą, o didžioji dalis produktų koncentruojama labai mažoje populiacijos dalyje. Kitaip tariant, dauguma žmonių didina produktyvumą, bet jų sukuriamas turtas nueina mažumai.
Dėl tos mažumos pereikvojome savo planetą – pjauname šaką, ant kurios sėdime. Kad gyventume ganėtinai gerai, mums pakaktų žymiai mažiau resursų nei eikvojame dabar. Kaip minėjo D.Attenborough, keturi penktadaliai žemės ūkio žemės naudojama gyvulininkystei, kad galėtume šerti gyvulius, iš kurių gauname mėsą ir pieną.
Tačiau toks vartojimas nėra efektyvus. Gyvuliai ėda žolę ir per savo metabolizmą augina mėsą, kurią vartodami mes gauname dešimtadalį energijos nei galėtume gauti, jei patys valgytume augalinį maistą. Mėsa vėl turi tapti prabangos dalyku, jos valgyti reikėtų žymiai mažiau – kaip tai darė mūsų protėviai. Tai būtų naudingiau sveikatai ir nevestų mūsų į išnykimą.
Yra paskaičiuota, kad atsisakę mėsos, laukinei gamtai galėtume atiduoti maždaug tokį plotą, kokį užima Šiaurės Amerikos žemynas. Gyvename, gausiai vartojame ir galvojame, kad nieko blogo nedarome. Tačiau už mus, mūsų užsakymu, tą padaro kiti, taip susidaro visa grandinė.
– Teigiama, kad metams bėgant augančiu CO2 kiekiu, didėjančia žmonių populiacija ir mažėjančiais laukinės gamtos plotais. Šie parametrai geriausiai iliustruoja pokyčius mūsų planetoje?
– Taip. Pagal mano paskaičiavimą, jei norėtume grąžinti į atmosferą išmestą CO2 kiekį atgal į žemės plutą, užtruktume kelis šimtus metų. O kol kas turime štai ką: klimatas toliau šils, bus daugiau gaisrų, perkaitimų, katastrofinių liūčių, sausrų, potvynių.
Galima sakyti, kad šiandien dar gyvename senais gerais laikais, kurie tolygiai vis prastėja kartu su ekonomikos augimu. Privalome nebeaugti, pereiti į stabilią būseną. Kai kurie evoliuciniai biologai žmoniją palygino su vėžio dinamika.
Juk vėžys – ne kas kita kaip endogeniškai atsiradęs parazitas, naikinančios ląstelės, kurios išplinta po organizmą. Panašiai veikia žmogus. Jis atsirado biosferoje, joje išplito ir ėmė ją naikinti. Ir džiaugiasi tuo, kad paima vis daugiau resursų iš tos struktūros, kuri palaiko jo gyvastį. Kada žmogus pasijus laimėtoju, gamtos užkariautoju, tada jis ir bus pralaimėjęs.
– Dabartinė pandemija – to pralaimėjimo ženklas?
– Be abejo. Taip gamta reguliuoja žmonijos perteklių. Žmogus braunasi į laukinę gamtą, gaudo ir turguose pardavinėja daugybės rūšių gyvūnų mėsą, patogenai akimirksniu išplinta po pasaulį. Kaip su kitomis pandemijomis po COVID-19? Klausimas ne ar jos bus, o kada bus. Be abejo, jų bus. O dar turėkime galvoje, kad klimatas šiltėja, jų plitimo greitis didės.
– Kalbate apie rūšių išnykimą. Koks tai procesas?
– Jis vyko ne kartą, o jei nutiktų dabar, gamta neišnyktų. Tiksliau, išnyktų mums pažįstama gamta ir mes jos sudėtyje. Kitaip sakant, pasaulis niekur nedings, gamta atsistatys, tik mums tenai nebebus vietos. Tad saugoti gamtą turime tam, kad išsaugotume save.
– Knygoje rašoma, jog kadaise per 10 tūkstančių metų klimatas planetoje nepakito daugiau nei vienu laipsniu.
– Holoceno laikotarpiu, kada ištirpo ledynai, klimatas stabilizavosi. Mes egzistuojame anomaliai stabilaus klimato laikotarpyje, o tai mums leido taip išsiplėsti. Prieš tai buvo tai labai karšta ar labai šalta. Kai tik žmonių populiacija imdavo augti, tas augimas temperatūrų kaitos iškart būdavo nukertamas.
Dėl klimato stabilumo mums 10 tūkstančių metų sekėsi, bet dabar tą sėkmės kortą patys norime suplėšyti.
– Esate sakęs, kad globalinis atšilimas yra baisiau nei branduolinis karas. Tikrai?
– Be abejo. Jei vyktų branduolinis karas, žūtų šimtai milijonų. Tai, aišku, baisu. Po to pakiltų suodžiai į stratosferą ir blokuotų saulės spindulius, prasidėtų šaltį atnešanti branduolinė žiema. Dėl to mirtų dar milijardai. Tai truktų galbūt metus. Bet dabartinis klimato šiltėjimas dėl kenksmingos žmogaus veiklos, su juo susijęs civilizacijos alinimas truks šimtmečius ar tūkstantmečius.
Įsivaizduokite, blogas derlius, nesibaigiančios sausros šimtą metų iš eilės, be jokio atokvėpio. Branduolinį karą galime palyginti su smūgiu kumščiu, o globalinis atšilimas – kaip važiuojantis buldozeris. Jis rieda ant mūsų. Kiek pridirbsime, tiek turėsime atkentėti, niekur iš planetos nedingsime.
– O jau esame visko pridirbę iki ausų?
– Taip. Ir toliau tą neigiame, egzistuojame, tarsi nebūtų rytojaus. Kaip sako Davidas Attenborough, mūsų elgesio pasekmės – pragaištingos, bet, jei susigriebsime, veiksime tinkama linkme, šituos efektus galime sumažinti. Kaip? Kuo tiksliau dirbti atsinaujinančios energijos kryptimi, kuo mažiau švaistyti resursų, pavyzdžiui, vartoti mėsos, atsisakyti vienkartinių pakuočių – dar prieš dvidešimt metų tą patį stiklo butelį žmonės naudodavo daug kartų.
Dabartinė filosofija, jog viską reikia panaudoti ir mesti, kad tie, kurie gamina, turėtų darbo, veda į pražūtį. Turėtume egzistuoti tvariau ir gyvenimo kokybės rodiklis turėtų būti ne bendrasis vidaus produktas, o tvarumo indeksas. Neseniai per radiją girdėjau, kad nusipirktą drabužį žmogus vidutiniškai apsivelka septynis kartus, o po to išmeta. Įsivaizduojate? Septynis! Vadinasi, perkame, nes akcija, pigu, nes tą akimirką norisi, paskui metame lauk.
– Ką daryti?
– Pirmiausia, mažiau vartoti. D.Attenborough rašo apie senose kultūrose vyravusią nuostatą: paimk tiek, kiek tau reikia, ne daugiau. Kadaise indėnai sumedžiodavo bizoną ir suvartodavo jį visą visą. Atvyko europiečiai, ėmė be saiko šaudyti žvėris, kaulus barbariškai naudoti trąšoms, mėtyti, ko nesunaudojo, lauk.
Mes darome daugybę planetos lygmens eksperimentų su klimato sistema, dirvožemiu, geriamu vandeniu, o išties eksperimentuojame su savimi. Lietuvoje esame turtingi geriamo vandens, bet, jei prasidės sausros, jo gali nebelikti. Pagal klimato projekcijas, kada nors Viduržemio jūros regione pasidarys nepakeliamai karšta – lyg Sacharoje. Tada pabėgėliai iš Pietų Europos keliaus ieškoti pagalbos į Lietuvą ar kitas šaltesnes šalis.
Taip bus, nes žmonija niekada neegzistavo tokiame karštyje, koks jau būna. O koks jis dar bus! Pereiname į kitą klimatinę būseną, nors stengiamės apie tai negalvoti ir nieko nedarome. Kol kas mokslai apie aplinką yra mažiau vertinami nei tie, kurie skirti daiktų, prietaisų gamybai. Išties kiekvienas universitetą baigiantis žmogus turėtų išklausyti geomokslų, ekologijos kursą, jis turi sužinoti pagrindus, kaip egzistuoja mūsų planeta, kad išmoktume gyventi racionaliai.
Pavyzdžiui, šiandien tuno valgymą galima prilyginti nusikaltimui. Nes tunai – plėšrūnai, vandenynuose reguliuoja žuvų populiacijas, tai lemia ir jų resursų mažėjimą. Tunai nyksta, kai kurių rūšių jau beveik nelikę, bet jų mėsos parduotuvėse yra ir dabar. Taip neturėtų būti. Negaudyti tunų, ryklių reikėtų dešimtmečius. Jei pereikvosime žuvų resursus, patirsime kai kurių Karibų jūrų likimą – jose ėmė dominuoti medūzos, kurios suėda žuvų mailių.
D.Attenborough su savo sukurtais nuostabiais filmais ir šita knyga mums padeda suvokti, kokiame pasaulyje gyvename. O pasaulis ofisu nesibaigia. Jis nėra mūsų miestas ar kaimas, kuriame, galvojame, esame saugūs. Ne. Jei nesustosime, būsimi pokyčiai pervažiuos mus kaip asfalto volas. Ir nebus svarbios mūsų politinės pažiūros, apie ką svajojame.
Globalūs pokyčiai „demokratiški“ – vienodai palies ir tuos, kurie pasiskiepijo nuo COVID-19, ir antivakserius, ir akademikus, ir paprastus darbininkus. Tad gal susimąstykime vartodami?
