Tikimasi, jog svarbiu žingsniu kovojant su neperdirbamu vienkartiniu plastiku taps Vienkartinio plastiko mažinimo direktyva, o susijusius pokyčius Europos Sąjunga, įskaitant ir Lietuvą, pajus jau netrukus.
Patrauklumo kaina – vienkartiškumas
Pagal Europos Sąjungos direktyvos (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/904) reikalavimus nuo šių metų liepos 3-iosios rinkai nebebus galima pateikti vienkartinių plastiko gaminių: stalo įrankių, lėkščių, šiaudelių, gėrimų maišiklių, taip pat oro balionėlių lazdelių, kosmetinių krapštukų.
Į draudžiamų gaminių sąrašą įtraukti ir iš išplėstojo polistireninio putplasčio (angl. expanded polystyrene, EPS) pagaminta gėrimų tara bei puodeliai, įskaitant jų kamštelius ir dangtelius, nedelsiant suvartoti skirto maisto tara bei visi iš aerobiškai skaidaus plastiko pagaminti gaminiai.
Be to, nuo liepos 3 d. turės būti paženklinti rinkai teikiami plastiko turintys vienkartiniai gėrimų indeliai, tabako gaminiai su filtrais, higieniniai paketai (įklotai), tamponai ir jų aplikatoriai, drėgnosios servetėlės bei buitinės šluostės, kad vartotojai žinotų, kad šių gaminių sudėtyje yra plastiko ir kaip šiuos gaminius tinkamai tvarkyti.
Žaliosios politikos instituto direktoriaus pavaduotojos Ievos Budraitės teigimu, su plastiku visame pasaulyje siejamos didelės problemos, pradedant žaliavų, kurių reikia jam pagaminti, išgavimu ir baigiant pačių atliekų sutvarkymu.
„Žinoma, didelė problema yra tai, jog daugybės plastiko gaminių naudojimas yra vienkartinis, apie ką kalba ir ši direktyva. Ir galiausiai – didelė plastiko dalis yra neperdirbama, priežasčių, kodėl taip yra, taip pat ne viena. Iki šiol beveik niekaip nebuvo reguliuojama plastiko gaminių sudėtis. Tam, kad jis būtų spalvotesnis, patrauklesnis pirkėjui, į plastiko gaminius pridedama įvairiausių priemaišų.
Tačiau kuo jame daugiau skirtingų polimerų, tuo sunkiau, o kartais išvis jo neįmanoma perdirbti ir kaip antrinę žaliavą panaudoti dar kartą.
Beliekanti išeitis – arba sudeginti išgaunant energiją, arba palaidoti sąvartyne, o tai pagal žiedinės ekonomikos standartus visiškai nepriimtina: turime siekti, kad žaliavos būtų kiek įmanoma daugiau kartų panaudotos uždaru ciklu“, – komentavo ekspertė.
Siekis – ilgalaikė perspektyva
Pašnekovės pastebėjimu, daugeliui į rinką numatytų nebeteikti produktų jau dabar yra prieinamos paprastos alternatyvos.
„Be to, šis reguliavimas, bent jau vertinant Lietuvos prekybos centrus, padarė gana ženklų postūmį – absoliuti jų dauguma jau yra arba išėmę iš prekybos vienkartinius plastiko indus, nelaukdami šių metų liepos mėnesio, arba sustabdė tokių gaminių užsakymą ir išsiparduoda likučius.
Viena vertus, tai gerai, kita vertus, daugybė prekybininkų suka galvą dėl draugiškesnių aplinkai prekių gamintojų. Tad iššūkis laukia tiek verslo, tiek vartotojų, kuriems teks keisti savo įpročius, ir, ko gero, nebijoti sumokėti daugiau už tą aplinkai draugiškesnę alternatyvą arba pereiti prie daugkartinės alternatyvos, kuri neretai yra geriausias variantas“, – teigė I.Budraitė.
Pasak pašnekovės, jau dabar matyti augantis žmonių, ypač kalbant apie jaunimą, sąmoningumas, tad sykiu ir gamintojams, pardavėjams demonstruojamas ekologiškesnių alternatyvų poreikis.
„Kad verslo įsiklausymas į šį poreikį taptų masiniu reiškiniu, sakyčiau, viešojo sektoriaus pareiga sudėlioti tokius finansinius mechanizmus ir paskatas, kurios daugkartinį gaminį padarytų konkurencinga alternatyva vienkartiniam.
Tiesiog reikėtų nebijoti kad ir trumpuoju laikotarpiu būti nepopuliariu, bet ilguoju – išmintingu reguliuotoju, nes tos investicijos ateityje atsipirks su kaupu. Visa ES politika bus orientuota į tai, kad taršios alternatyvos vienaip ar kitaip bus apmokestintos, tad tie, kurie persiorientuos dabar, išloš ateityje“, – neabejoja ekspertė.
Iš nišos – į masinę gamybą
Žaliosios politikos instituto atstovės nuomone, Vienkartinio plastiko mažinimo direktyva atveria plačių galimybių alternatyvų paieškoms.
„Tarkime, vienkartinius indus galima gaminti iš kviečių sėlenų, kurios yra valgomos. Tad ir tą vienkartinę lėkštę galima tiesiog suvalgyti. Yra ir egzotiškesnių alternatyvų kaip palmių arba bananų lapai, bambukai – žinoma, mums tai nebūtų labai patrauklu, nes prisidėtų papildomi kaštai.
Pavyzdžiui, jau dabar Lietuvoje turime nedidelį versliuką, kuris siūlo daugkartinę plaunamą maisto vyniojimo plėvelę. Taigi augant alternatyvų poreikiui, atsiras ir daugiau į tai orientuotų gamintojų, startuolių. Tad vėlgi viešasis sektorius turėtų prisiimti pareigą, kad tokie inovatoriai turėtų pakankamai pagalbos paversti savo gamybą iš nišinės į masinę“, – komentavo I.Budraitė.
Tuo metu Lietuvos pakuotojų asociacijos prezidentas Valdas Matulis, vertindamas plastiko gaminių alternatyvas, nėra toks optimistiškas.
„Žinoma, visada pasisakau už galimybę, jei tik tokia yra, vienkartinį plastiką keisti tvaresne alternatyva. Tačiau tų alternatyvų ieškoma jau daugiau nei dešimt metų, ir jos kol kas daugeliu atveju yra nišiniams produktams“, – sako pašnekovas.
V.Matulio nuomone, pastaruoju metu plastikas apskritai pernelyg demonizuojamas, tačiau, anot verslininko, be šios medžiagos, kažkada sukurtos pakeisti stiklą, metalą ar medieną, šiandien daugelyje sričių, ypač maisto pramonėje, medicinoje, nebeišsiverstume.
„Šiandien, manyčiau, turėtume kalbėti labiau ne apie plastiko taršą, juolab kad ji nėra dominuojanti, o veikiau apie atliekų, kuriose yra plastiko, surinkimą ir perdirbimą – tai yra klausimas, kuris iki šiol tinkamai neišspręstas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Apeliuoja į ekonominį pagrįstumą
Kaip pripažino Lietuvos pakuotojų asociacijos prezidentas, didžiausią nerimą gamintojams kelia tai, ar Vienkartinio plastiko mažinimo direktyvos reikalavimai bus įgyvendinami įsigilinus į konkrečią mūsų šalies situaciją ir įvertinus ekonominio protingumo kriterijus.
„Norėtųsi pagrįstų atliekų rūšiavimo atstovų duomenų, pavyzdžiui, kokio masto problema Lietuvoje yra putų polistireno pakuotės – kiek jų surenkama, perdirbama ar neperdirbama, sudeginama ar nesudeginama. Šių duomenų, mano žiniomis, nėra.
Tuo metu Lietuvoje veikia dvi įmonės, kurios gamina tokią pakuotę, ir jos bus priverstos nutraukti gamybą. Tad direktyvos reikalavimų įgyvendinimas turi būti labai atsakingai pasvertas – juk kalbame apie gausybę dirbančių žmonių ir valstybei mokamus mokesčius“, – argumentavo V.Matulis.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė prof. dr. Žaneta Stasiškienė neneigia, jog reikšminga aplinkosaugos pokyčių motyvacija turėtų tapti edukacija, kuri skatintų keistis pačius vartotojus, o besikeičiantys jų poreikiai savo ruožtu sudarytų palankesnes sąlygas rastis ir priimtinoms alternatyvoms.
„Kita vertus, jei pasiūlome kažkokią alternatyvą, kokia ji? Gal toji alternatyva, pakeitusi plastiką, šiuo metu ir neatrodo bloga, turinti žalingą poveikį aplinkai, tačiau galbūt ilgalaikėje perspektyvoje susidursime su panašiomis problemomis, kokias šiandien siejame su plastiku? Juk plastikas taip pat atėjo į mūsų kasdienybę padėti gyventi patogiau, paprasčiau“, – primena pašnekovė.
Suprasdama verslo atstovų nerimą prisitaikant prie naujų reikalavimų, Aplinkos ministerija skatina betarpišką bendravimą – sukurta bendravimo platforma, kurioje operatyviai dalijamasi gauta naujausia informacija iš Europos Komisijos, kitų šalių patirtimi, siekiant suteikti kaip galima daugiau aiškumo apie direktyvos nuostatų traktavimą, tvaresnes medžiagas ir alternatyvas vienkartiniams plastikiniams gaminiams.
Aplinkos ministerijos atstovai pabrėžia, kad nacionalinius veiksmus labai stipriai lemia ir veiksmai Europoje – direktyvos įgyvendinamųjų teisės aktų, kurie būtini valstybėms narėms perkeliant direktyvos reikalavimus į nacionalinę teisę, rengimo sparta.
Šiuo metu vis dar rengiamos gairės, kurios turėtų suteikti aiškumo, ką tiksliai laikyti vienkartiniu plastikiniu gaminiu, tik praeitų metų gruodį buvo patvirtintas reglamentas, kuriuo nustatomi detalūs gaminių ženklinimo reikalavimai.
Harmonizuotas požiūris ir vienodas direktyvos nuostatų supratimas ir taikymas visoje Europos Sąjungoje ypač svarbus užtikrinant vienodas sąlygas verslo atstovams prisitaikyti prie naujų reikalavimų, atsakingoms institucijoms – tinkamai perkelti direktyvos reikalavimus į nacionalinę teisę.
Inovacijų proveržiui – skatinimo mechanizmai
Pastaraisiais metais vis dažniau minimas bioplastikas, anot mokslininkės, taip pat vertintinas nevienareikšmiškai.
„Bioplastikas nėra perdirbamas, vienintelis dalykas, ką jis gali padaryti, – biodegraduoti, o kai kas natūraliomis sąlygomis net neyra. Taip, mes turime sukurti tas sąlygas, tačiau ar nesusidursime su tuo, jog žmonės, žinodami, kad kažkokie daiktai suyra aplinkoje, nepradės jų mėtyti bet kur“, – svarstė Ž.Stasiškienė.
Šiuo atveju naftos pagrindu pagaminto plastiko pranašumas – jog teisingai surinktas, surūšiuotas jis turi galimybę būti perdirbtas. Vėlgi kita problema, pripažįsta mokslininkė, – tokį švarų, perdirbti tinkamą plastiką jau dabar vaizdžiai galima pavadinti auksine medžiaga.
Pagal ES direktyvą nuo 2025 m. įsigalios reikalavimas, kad PET butelių sudėtyje būtų bent 25 proc., o 2030 m. plastikinių butelių sudėtyje – net 30 proc. perdirbto plastiko.
„Be abejo, kurį laiką mes neturėsime tam tikrų alternatyvų plastikui, pagamintam naftos pagrindu, vadinasi, jo tinkamas surinkimas, sutvarkymas, kad sugrąžintume pagal žiedinės ekonomikos principus atgal į gamybą, taps dar labiau aktualus.
Plastiko perdirbimo mastai galėtų padidėti, plėtojant tam tikras technologijas. Tačiau vėlgi atsiremiame į ekonominius dalykus, ar tai apsimoka.
Reaguodamas į pokyčius verslas turės ir persiorientuoti, ir išlikti konkurencingas, o tam taip pat neišvengiamai reikės inovacijų bei investicijų. Tačiau siekdami inovacijų proveržio turime užtikrinti ir atitinkamus naujų technologijų skatinimo bei rėmimo mechanizmus“, – sako KTU atstovė.
