Miškininkai ir gamtininkai taip pat neranda kompromiso šiuo klausimu, tačiau Europos Sąjungai žengiant tvirtus žingsnius gamtosaugos srityje, laiko išspręsti panašaus pobūdžio konfliktus lieka vis mažiau.
Kodėl Punios šilas?
Šis unikalus 2.7 hektarų plotą užimantis miškas, apsuptas Nemuno kilpų yra vienas iš atokiausių gamtos vietovių Lietuvoje.
Šilas taip pat yra laikomas viena turtingiausių biologinę įvairovę turinčių vietų mūsų šalyje – jame ne tik gausu šimtamečių ąžuolų, bet ir randama daugiau nei 115 į Raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių.
Nuo 1992 metų šis miškas yra padalintas į dvi dalis. Viena iš jų yra mažiau saugoma botaninio-zoologinio draustinio teritorija, kurioje galima vykdyti saugomuosius miškininkystės darbus, medžioti bei laisvai lankytis.
Antroji, penkis kartus mažesnė teritorija priskirta gamtiniam rezervatui. Joje miškininkų intervencija negalima, o lankytojai nepageidaujami. Pastarojo tipo teritorijų – griežtai saugomų ir apaugusių mišku – Lietuvoje galima rasti vos vieną procentą.
Susipriešinimas visuomenėje
Dėl šių priežasčių dar 2017 metų gale nuspręsta visą šilo teritoriją paversti rezervatu – griežčiausią statusą turinčia gamtine teritorija Lietuvoje.
Tačiau vietinių gyventojų, miškininkų, medžiotojų iniciatyva, procesas užsitęsė ir kitais metais pasikeitus aplinkos ministrui, procesas buvo visai sustabdytas.
Šios interesų grupės baiminosi ne tik prarasti miško kontrolę, bet ir nerimavo dėl medžių kenkėjo, vadinamo kinivarpa, dėl kurio žūsta ištisi hektarai spygliuočių miško.
Tačiau jiems prieštaravo gamtosaugos organizacijos, ekologai ir plačioji visuomenė siekdami sugriežtinti teritorijos apsaugos statusą.
2019 metais pirmą kartą Lietuvoje nevyriausybinė organizacija pradėjo teisminį procesą prieš aplinkos ministeriją ir laimėjo – teismas nusprendė, jog rezervato plėtros sustabdymas buvo nemotyvuotas ir teisės aktais nepagrįstas sprendimas.
2020 m. gruodžio 23 d. naujosios vyriausybės atstovai sukūrė naują, „kompromisinį“ teritorijos teisinį apibrėžimą – lankomas gamtinis rezervatas.
Jau 2021 metų vasarą jame miškininkai negalės užsiimti ūkine veikla, tačiau teritorija liks visiškai atvira žmonių lankymuisi.
Du skirtingi mąstymo modeliai
Natūralios ekosistemos ar gražus ir prižiūrėtas miškas? Laukinės gamtos išsaugojimas ar pažintinių takų plėtojimas? Punios šilas yra tarsi lakmuso popierėlis, parodantis skirtingų interesų grupių nesutarimą gamtos išsaugojimo klausimu.
Šio konflikto metu susidūrė visiškai skirtingi mąstymo modeliai, kurie tarpusavyje negali surasti pakankamai sąlyčio taškų, kad būtų užtikrinti abejoms pusėms palankūs sprendimai.
Griežtojo rezervato šalininkai vadovaujasi požiūriu, jog gamta yra savaiminė vertybė, o šilas įkūnija nepaliestos gamtos (sengirės) idealą. Todėl ekonominiai ir estetiniai argumentai yra atmetami. Kiekvienas gamtos elementas yra svarbus – sutrūnijęs medis, neišvaizdus krūmynas, net gi minėtasis kenkėjas kinivarpa, prieš kurį žmogus nepajėgus kovoti, bet jam to daryti ir nereikia.
Kita pasaulėžiūra besivadovaujantys žmonės nori matyti sveiką ir gražų mišką. Todėl ekosistemos svyravimai ir kinivarpų antplūdžiai laikomi liga, kurią reikia išgydyti.
Miškininkai turi didžiausią kompetenciją atlieka pagrindinę miško apsaugos funkciją, todėl norima išlaikyti teisę jiems dalyvauti natūraliuose miško procesuose. Prižiūrėtas miškas kelia ekonominę miško vertę, o jo teikiama socialine nauda norima kuo plačiau dalintis su visuomene.
Ateities įsipareigojimai
Taigi, labai tikėtina, kad šie du požiūriai susidurs ir artimoje ateityje. Punios šilas – tai būsimas pirmasis miškų rezervatas Lietuvoje, tačiau tikrai ne paskutinis.
Vos daugiau nei prieš metus Europos Sąjunga pristatė žaliąjį kursą, kuriuo siekiama, jog 27 valstybių bendrija iki 2050-ųjų taptų klimatui neutrali, mažiau tarši ir sugebėtų atkurti ir puoselėti biologinę įvairovę.
Jos atkūrimui reikia aktyvių veiksmų, o išsaugojimui – žmonių veiklos ribojimo. Valstybėse narėse griežtai saugomų teritorijų plotas per ateinančius kelis dešimtmečius didės 3 kartus. Toliau plečiantis „Natūra 2000“ saugomų teritorijų tinklui, keisis ir mūsų santykis su gamta.
Artimiausiu metu privalėsime išmokti greičiau ir paprasčiau integruoti biologinę įvairovę skatinančius sprendimus ir įsipareigojimus, tuo pat metu keičiant ir žmonių požiūrį į gyvąjį, tačiau daugelio dar neatrastą, pasaulį. Ar mes tam pasiruošę?
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. Autorius yra tarptautinio projekto „Debate Your Issue“ dalyvis. Projekto tikslas – kovoti su augančiu euroskepticizmu, nesidomėjimu naujienomis bei mažėjančiu įsitraukimu į politiką jaunimo tarpe.
„Debate Your Issue“ organizatorius Lietuvoje – Tarptautinių jaunimo debatų alumnų asociacija. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga pagal programą „Erasmus+“.
Projekto informacinis partneris – naujienų portalas lrytas.lt.
