Įvairių tarptautinių bei nacionalinių gamtosauginių, mokslinių ir projektinių veiklų autorius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos magistrantas Marius Karlonas atkreipia dėmesį, kad visoje Europoje per pastaruosius 40 metų išnyko daugiau nei pusė agrarinio kraštovaizdžio paukščių – jie tiesiog dingo.

Pasak jo, tai įvyko dėl vis didesnio žemės ūkio intensyvinimo, besaikio pesticidų naudojimo ar melioracijos. Ornitologinio turizmo įmonės „Ornitostogos“ įkūrėjo teigimu, dėl to Lietuvoje nyksta pempės, kuolingos, paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai ir kitos rūšys. „Gamtininkai nesako, kad visiškai nereikia arti ar pjauti miško, bet visur privalu taikyti pusiausvyrą išlaikančias priemones“, – teigia jis.

– Noras pažinti laukinių paukščių gyvenimą – aistra, lydinti jus nuo vaikystės, bet tapote ne biologu, o ekologu. Kodėl?

– Ekologija šiandienos pasaulyje yra vienintelė veiklos sritis, kurioje matau savo gyvenimo prasmę. Ar visiems žinoma, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius vien Europoje laukinių agrarinio kraštovaizdžio paukščių sumažėjo daugiau nei perpus? Biologai koncentruojasi į gyvosios gamtos individus, o aš gamtą matau kaip bendrą visumą, kaip sistemą, kurioje sąveikauja gyvasis ir negyvasis pasauliai. Man rūpi, kas po mūsų liks ateinančioms kartoms.

Daugelis žmonių ekologiją šiandien vis dar linkę tapatinti tik su žalios spalvos lipduku produkto etiketėje. Tačiau maisto ekologiškumas – tik labai maža ekologijos sritis. Ekologija yra mokslas, kuris gilinasi į visą gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką.

– Kokiems Lietuvos paukščiams ir dėl kokių priežasčių gresia didžiausias pavojus išnykti?

– Visoje Europoje per pastaruosius 40 metų sunyko 59 proc. agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Įsivaizduokime – pusė paukščių tiesiog ėmė ir dingo. Ir tai įvyko dėl vis didesnio žemės ūkio intensyvinimo, besaikio pesticidų naudojimo, melioracijos.

Pievose bei krūmynuose gyvenusiems paukščiams neliko buveinių ir maisto šaltinio – vabzdžių. Gamtininkai neatsitiktinai šiuo metu plytinčius rapsų ir kukurūzų masyvus vadina ekologinėmis dykumomis. Nes lygiai taip pat kaip Sacharos smėlynuose, paukščiai negali gyventi ir tokiuose laukuose. Gyvajai gamtai tokie laukai – tragedija.

Lietuvoje dėl to nyksta pempės, kuolingos, paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai ir daug kitų rūšių. Pas mus atvykę ir pempę pamatę užsieniečiai šokinėja iš džiaugsmo, nes Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje šių paukščių jau beveik neliko. Ten baigia išnykti ir vieversiai, pieviniai kalviukai, geltonosios startos, kurapkos, kurie pas mus, laimė, dar peri.

Vakarų Europa, suvokdama problemos mastą, jau rūpinasi savo sparnuočiais – jų apsaugai skiria vis didesnį finansavimą, keičia ūkininkavimo taisykles. Belieka apgailestauti, kad Lietuva gerokai nuo to atsilieka. Teisės aktai reikalauja skusti pakeles, šienauti melioracijos griovių pakraščius. Tačiau nereiškia, kad tai, kas racionalu ūkiniu požiūriu, yra teisinga gamtai.

Gamtininkai nesako, kad visiškai nereikia arti ar pjauti miško, bet visur privalu taikyti pusiausvyrą išlaikančias priemones.

– Ar keičiantis klimatui sulauksime naujų paukščių rūšių? Vilniuje, berods, jau pastebėtos papūgos?

– Mažiausiai dvi poros triukšmingų Kramerio papūgų iš tiesų sostinėje jau gyvena, tikėtina, kad greitai ir perės. Reikėtų žinoti, kad natūraliai Europoje jos anksčiau negyveno, o buvo įvežtos viduramžiais. Vėliau pamažu išplito ir pritapo. Bet yra paukščių rūšių, kurios natūraliai plinta keičiantis klimatui. Vos prieš dešimtmetį savo arealą praplėtė ir Lietuvoje pasirodė iš pietų atskridę bitininkai. Tai labai puošnūs ir nuostabiai čiulbantys paukščiai. Jų koloniją šiuo metu turime Šakių rajone.

Jei prieš 40 metų ornitologams pavykdavo pamatyti baltąjį garnį, tai būdavo sensacija. Dabar jų turime jau kelias perinčias kolonijas ir gana daug matome praskrendančių migracijos metu. Paukščiai apskritai yra labai geras klimato kaitos indikatorius. Nes jiems sparnai leidžia labai greitai pakeisti gyvenamąją teritoriją.

Natūralioje gamtoje visi paukščiai yra vienodai svarbūs ir vienodai reikalingi. Pavojingos tik invazinės rūšys, kurias atveža ir išplatina neatsakingai besielgiantys žmonės. Taip, pavyzdžiui, Europoje ėmė plisti kanadinės berniklės – didelės žąsys, užiminėjančios vietinių paukščių teritorijas.

– Esate įkūręs vienintelę įmonę Lietuvoje, kurios veiklos sritis – paukščių stebėjimas.

– Veikla įmonėje „Ornitostogos“ – tik nedidelė mano veiklos dalis tarp įvairių gamtosauginių, mokslinių ir projektinių darbų. Rengti pirmąsias ekskursijas gamtoje, kurios padėtų žmonėms geriau pažinti Lietuvos sparnuočių pasaulį, pradėjau beveik prieš dešimtmetį, kai bičiuliai paprašė pabūti gidu grupei į Lietuvą atvykusių šveicarų.

Ši patirtis patiko ir man, ir tikriausiai tiems užsieniečiams paukščių stebėtojams, nes klientų ratas ėmė sparčiai plėstis. Sulaukiau prašymų pabūti gidu grupėms iš Belgijos, Olandijos, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir pačios Lietuvos. Tad, galiausiai, kilo mintis šią veiklą struktūrizuoti ir įsteigti UAB „Ornitostogos“, kitaip tariant, „ornitologinės atostogos“.

Mano tikslas – ne tik organizuoti turus patyrusiems paukščių stebėtojams, bet ir edukuoti Lietuvos vaikus bei visuomenę.

Gido darbas „Ornitostogose“ yra sezoninis, nes paukščiai gamtoje stebimi vos keturis mėnesius per metus – pavasarį ir rudenį. Tačiau labai daug laiko užima pasirengimas, nes, pirmiausia, pats turi sužinoti, kur paukščiai gyvena ar telkiasi migracijų metu bei sumodeliuoti tokią taktiką, kaip juos parodyti žmonėms nesutrikdant pačių sparnuočių ramybės.

Kartais pavyksta apie savaitę trunkančio turo metu stebėtojams parodyti iki 200 skirtingų paukščių rūšių. Tiesa, tam reikia nepatingėti kasdien atsikelti 5 val. ryto ir išlikti budriems iki vidurnakčio.

Ekskursijų metu lankomės Nemuno deltoje, Kuršių nerijoje, Biržų rajone, Dzūkijoje bei Aukštaitijoje.

– Kokie žmonės renkasi jūsų ekskursijas?

Kalbant apie lietuvius, tai labai platus ratas, tačiau dažniausiai su tiesiogine veikla gamtoje mažai susiję asmenys, dirbantys miestuose: išsilavinę, einantys atsakingas pareigas ir ieškantys naujos, bet intelektualios veiklos, kuri leistų atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienių minčių.

O štai iš užsienio dažniausiai atvyksta senjorų grupės, nes daug kur paukščių stebėjimas yra populiarus hobis jau išėjus į pensiją. Šiuo hobiu užsiimantys žmonės stebėti paukščių važinėja po visą pasaulį.

Ši, pastaruoju metu vis sparčiau pasaulyje populiarėjanti laisvalaikio praleidimo forma, Jungtinėje Karalystėje gyvuoja jau seniai. Ten vien Karališkojoje paukščių stebėtojų draugijoje (RSPB) yra per milijoną narių.

Lietuvoje šis judėjimas prasidėjo maždaug prieš 30 metų, nes anksčiau į paukščių gyvensenos ypatumus gilinosi tik mokslininkai ornitologai. Todėl turėtume skirti dvi skirtingas sritis – ornitologijos mokslą ir mėgėjišką paukščių stebėjimą.

Lietuvos ornitologų draugijos paukščių stebėtojų grupėje šiuo metu jau yra beveik 8000 narių. Ir jų labai sparčiai auga. Šie žmonės važinėja po Lietuvą, stebi, fotografuoja paukščius, publikuoja jų atvaizdus viešojoje erdvėje.

Sakyčiau, kad posakis „Paukščių stebėjimas – sočių žmonių hobis“ išties taiklus. Šalyje registruotas paukščių stebėtojų skaičius tiesiogiai koreliuoja su tos šalies ekonomika ir gyventojų išsilavinimu – kuo daugiau paukščių stebėtojų, tuo aukštesnis pragyvenimo lygis. Tarkime, Japonijoje stebėti paukščius yra labai populiaru, o štai kaimyninėje Kinijoje šis hobis tik dabar pradeda populiarėti, Vakarų Europoje – taip pat labai populiaru, o Rytų Europoje šia veikla užsiimančių entuziastų ima daugėti tik dabar.

– Viešojoje erdvėje periodiškai nuskamba atvejai, kai žmonės dėl unikalaus kadro pasiryžę įlipti ir į erelio lizdą. Kaip pati paukščių stebėtojų gildija tai vertina?

– Iš tiesų yra didžiulė problema, kai žmonės turi lėšų įsigyti brangiai įrangai, bet stokoja žinių, kas gamtoje galima, o ko ne.

Tokie žmonės veržiasi į buveines, siekdami nufotografuoti kuo retesnius paukščius – kurtinius, erelius, žalvarnius, taip darydami neatitaisomą žalą gamtai. Atrodytų, nekaltas dalykas prisiartinti prie juodojo gandro. Bet jei šis paukštis balandžio pradžioje netoli savo lizdo pamato žmogų, jis tą lizdą palieka.

Paukščiai itin jautrūs perėjimo vietos rinkimosi periodu, tad nei prie jų artintis, nei netoliese šūkauti tokiu metu ypač nevalia. Todėl stengiamės žmones šviesti. O piktavalius nuo neleistinos veiklos, manau, efektyviausiai stabdo viešumas.

– Kiek paukščių rūšių galima pamatyti Lietuvoje ir kokias jų aptikti sunkiausia?

– Priskaičiuojama 400 skirtingų paukščių rūšių. Apie 160 jų pas mus neperi, o tik praskrenda migruodamos arba atsitiktinai vėjo „atpučiamos“ iš Azijos, Afrikos ar Pietų Europos. Pastarieji atvejai tik pavieniai ir juos lemia ne stebėtojo žinios, o sėkmė. Tarkime, Sibire gyvenančias ir rudens vėjų atblokštas mėlynuodeges Lietuvoje yra pavykę užfiksuoti tik 6 kartus.

Dažnai manoma, kad tarp vietinių paukščių didžiausias slapukas yra kurtinys. Tačiau iš tiesų jie yra sėslūs paukščiai, visą gyvenimą gyvenantys toje pačioje teritorijoje. Ir nors kurtinių tepriskaičiuojama 300-400, juos pamatyti įmanoma. Suprantama, aplinkosaugininkai stengiasi, kad šių paukščių gyvenamosios vietos netaptų viešai žinomos bet kam.

Pas mus yra ir kur kas retesnių paukščių nei kurtiniai. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai retos yra mažosios tošinukės – niekuo neišsiskiriantys rusvi paukščiukai. Jų priskaičiuojame tik apie 10 perinčių porų.