Išlipus iš jo automobilio buvo ne itin jauku. Juk gyvulininkystė yra ta žemės ūkio šaka, kuri maitina lietuvius ir visą pasaulį. O čia „kažkoks taksistas“ aiškina apie metano dujas, kylančias iš galvijų tvartų ir ganyklų.
„Ar žinot, kiek vienam kilogramui jautienos „užauginti“ reikia vandens? 5-10 tūkst. litrų. Tai juk siaubingai daug“, – vegetarai dažnai ištraukia šią „kortą“ aiškindami, kodėl jie išsižadėjo mėsos.
Ir jaučiai, ir metano dujos, ir stulbinantys jų išgeriami vandens kiekiai – tai argumentai, kuriuos žmonės sėja ir gaudo interneto platybėse.
Iš tiesų tie tūkstančiai litrų vandens nėra jo kibirai, kuriuos išmaukia mėsinių veislių galvijai. Tai – vanduo, kuris reikalingas užauginti kultūroms, iš kurių gaminami pašarai. Jis reikalingas ir jų gamybos procese, taip pat – maisto pramonei bei mėsos paruošimo procesams.
Tačiau nenuginčijama – gyvulininkystė daro didelį poveikį klimato kaitai. Ir ne tik dėl to, kad atrajojančių galvijų organizme kaupiasi dujos, kuriomis jie „šaudo lyg metano bombomis“.
Iš tiesų, anot mokslininkų, metano daugiausia gaminasi atrajojančių galvijų prieskrandyje, kur mikroorganizmai ardo pašarą – angliavandenius.
Gyvulininkystei apskritai tenka kone 40 proc. dėl žmonių veiklos susidarančio metano. Jis kaupiasi ir tada, kai mėšlas arba srutos nėra tinkamai tvarkomos. O tai viena iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD).
Taigi vegetarų argumentai turi pagrindo.
Žemės ūkis ir jo skauduliai
Klimato kaita – ne natūralus procesas. Ją skatina žmogaus veikla. Kadangi vis dar didėja išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) koncentracija, šiltnamio efektas toliau stiprėja. Tai nulemia vidutinės pasaulio oro temperatūros kilimą.
2 laipsniai. Būtent tiek, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu, pakilus vidutinei oro temperatūrai klimato reiškinių neigiamas poveikis taps negrįžtamas.
Kadangi klimato kaitą skatinantis veiksnys yra didėjantis ŠESD kiekis, svarbu imtis skubių priemonių jo kiekiui atmosferoje suvaldyti.
Pagal 2019-aisiais pateiktą ŠESD ataskaitą, 2017 m. Lietuvoje į atmosferą jų buvo išmesta apie 20 mln. tonų. Pagrindinis šios taršos šaltiniai yra energetikos sektorius – jo emisija sudaro 55,5 proc, iš kurių 28,2 proc. – transporto tarša.
21,6 proc. ŠESD tenka žemės ūkiui, 17,8 proc. – pramonei ir 5,1 – atliekų sektoriui.
Pasak Aplinkos ministerijos Klimato kaitos valdymo grupės vyriausiosios specialistės Jurgos Valainytės, žemės ūkio sektoriuje yra du pagrindiniai skauduliai, kuriuos tinkamai suvaldžius, šio sektoriaus įtaka klimato kaitai sumažėtų.
Specialistės teigimu, didžiausi ŠESD šaltiniai žemės ūkio sektoriuje yra būtent gyvulininkystė su dideliais išsiskiriančio metano kiekiais ir augalininkystė. Joje šiltnamio efektui ir dirvožemio kokybei neigiamą įtaką daro nepagrįstai didelis trąšų naudojimas bei sausinimo sistemos.
„Netausiai gamtos išteklius eksploatuojantis bei kenksmingas medžiagas naudojantis ūkininkavimas daro žalą aplinkai. Mokslininkai siunčia signalus, kad dirvožemio kokybė yra bloga, kad jis vis labiau skursta, eroduoja.
Intensyvaus ūkininkavimo regionuose didėja gruntinių ir vidaus vandenų tarša, skursta agrarinių ekosistemų bioįvairovė.
Tai intensyvaus ūkininkavimo rezultatas – ūkininkų veikla nėra nukreipta į išteklių tausojimą, aplinkos ir dirvožemio kokybės užtikrinimą, gaudami išmokas už dirbamos žemės plotus ūkiai dažniausiai suinteresuoti gauti kuo didesnį derlių
Svarbu atkreipti dėmesį, kad gamtos ištekliai yra viešoji gėrybė – kiekvieno visuomenės nario nuosavybė. Tam tikroje srityje plėtojama veikla ir tokios veiklos pelningumas negali pažeisti visuomenės teisės į švarią ir kokybišką aplinką“, – sakė J.Valainytė.
Priminė Paryžiaus susitarimą
Žemės ūkio keliama tarša yra daugelio valstybių problema. Apskritai tai vienas iš didžiausių šiltnamio efektą sukeliančias dujas išskiriančių sektorių.
J.Valainytė priminė, kad, suvokdamos būtinybę imtis skubių veikslų, 2015 m. gruodį Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje 195 šalys bendru sutarimu patvirtino Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos Paryžiaus susitarimą.
„Jis skiriasi nuo ankstesnio Kioto protokolo tuo, kad šįkart susitarimą pasirašyti sutiko visos pasaulio šalys. Daugelis jų prisiėmė apčiuopiamus įsipareigojimus.
Pirmą kartą istorijoje visuotiniam Paryžiaus susitarimui išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo įsipareigojimus, apimančius 95 proc. pasaulinių emisijų, pateikė per 180 šalių. Tarp jų ne tik išsivysčiusios, bet ir besivystančios šalys. Tai sudėtingiausias globalus tarptautinis susitarimas, kurio Pasaulio valstybių lyderiai siekė net 20 metų“, – paaiškino J.Valainytė.
Šalys įsipareigojo siekti ilgalaikio klimato kaitos švelninimo tikslo, kad visuotinis atšilimas būtų gerokai mažesnis nei 2°C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir siekti, kad didėjimas neviršytų 1,5°C.
„Įsipareigojimus prisiėmė net ir didžiausios pasaulio teršėjos, pavyzdžiui, Kinija paskelbė, kad 2030 m. pasieks išmetamųjų ŠESD kiekio piką ir pradės jį mažinti.
Tuo tarpu ES siekia būti klimato kaitos švelninimo politikos lydere ir prisiėmė išties ambicingus įsipareigojimus“, – sakė specialistė.
Pagal Paryžiaus susitarimą ES valstybės bendrai, iki 2030-ųjų turi mažiausiai 40 proc. sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m.
Atskiri tikslai iki 2030 m. valstybėms narėms nustatyti pagal 2005-uosius metus.
„Lietuvos įsipareigojimai ATL prekybos sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose – palyginti su 2005 metais sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 9 proc.
Šiuo metu išmetimai auga tiek žemės ūkio, tiek transporto ir kituose sektoriuose, tad numatytas tikslas yra pakankamai ambicingas“, – paaiškino J.Valainytė.
Nors kiekvienai šaliai įsipareigojimai buvo paskirstytis individualiai, atsižvelgiant į jų galimybes, pasiekti užsibrėžtus tikslus reikės transformuojant visus šalies ūkio sektorius.
Be to, ilgalaikėje perspektyvoje numatytas įsipareigojimas iki 2050 m. pasiekti anglies dioksido (CO2) neutralumą – tai yra, energetikos, pramonės ir kituose sektoriuose išmetamus ŠESD kiekius turės pilnai absorbuoti daugiametės pievos ir miškai.
Tam ES skirs didelį dėmesį. Į šalių numatytas priemones siekiant užsibrėžtų tikslų bus atsižvelgiama ir skirstant paramos lėšas.
„Vadinasi, ir žemės ūkiui, ir transporto sistemai reikia virsmo – reikia naujų technologijų, naujų praktikų.
Jeigu dabar nepradėsime diegti naujų modelių, kuriems galima gauti finansavimą, vėliau šis perėjimas prie tausiai išteklius naudojančios, konkurencingos, ekoinovacijomis paremtos ir ŠESD neutralios ekonomikos kainuos daug brangiau“, – užsiminė pašnekovė.
Permainos ir žemės ūkis
Koks virsmas turi įvykti žemės ūkyje, kad vis daugiau ūkininkaujančių žmonių ar bendrovių atsigręžtų į kokybiškos aplinkos išsaugojimą ateities kartoms ir pirmenybę teiktų aplinkosaugai?
Pasak J. Valainytės, yra identifikuota nemažai priemonių, kurių įgyvendinimas turėtų teigiamą poveikį ŠESD kiekio mažinimui.
Svarbu skatinti ūkininkus, kad jie diegtų inovatyvias technologijas, saikingai naudotų gamtinius išteklius.
Svarbu ir tai, kad jie atsakingai tręštų laukus ir organinėmis, ir neorganinėmis trąšomis, taikytų darnų ūkininkavimą, sėjomainą, didintų daugiamečių pievų plotus, o dirvožemio derlingumą gerintų didindami humuso kiekį.
Reikia, kad ūkininkai pasitelktų inovatyvias technologijas mėšlui tvarkyti. Tuo pačiu keistų gyvuliams skirtų pašarų sudėtį taip, kad jį virškinant mažėtų metano ir azoto junginių išsiskyrimas.
Dar viena užduotis – organizuoti ūkininkų švietimą ir taip didinti jų sąmoningumą. Taip pat verta peržiūrėti subsidijų ir mokestinių lengvatų taikymą, kad ūkininkai būtų skatinami pereiti prie mažo ŠESD kiekio praktikų.
„Šiuo metu ūkininkai labai mažai rūpinasi dirvožemio apsauga. Jie tam neturi motyvo – jie gauna finansinę paramą iš valstybės, todėl pokyčiai yra vangūs.
Pavyzdžiui, ūkininkai gauna išmokas už ūkininkavimą nederlingose žemėse, tuomet, siekdami didesnio derliaus, gausiai naudoja trąšas, o kai užklumpa sausra, gauna išmokų už prarastą derlių.
Toks verslo modelis realiomis rinkos sąlygomis neišsilaikytų dėl per didelių sąnaudų. Tačiau šiuo atveju rinka yra iškreipta, nes tokia veikla yra išlaikoma valstybės, ji tampa našta tiek mokesčių mokėtojams apskritai, tiek vietos gyventojams dėl didelės vietinės taršos, išeikvotų gamtinių išteklių ir grėsmės sveikatai.
Tad nėra motyvacinės sistemos, skatinančios tausoti išteklius, keisti ūkininkavimo praktikas, sąnaudų – efektyvumo prasme įvertinti potencialią tam tikros ūkininkavimo veiklos naudą.
Šią sistemą būtina pertvarkyti iš esmės. Čia svarbų vaidmenį atlieka ir visuomenė. Ji turėtų imtis iniciatyvos ir nurodyti valstybės pažangos kryptį, padedant Vyriausybei priimti tinkamus sprendimus“, – kalbėjo ministerijos specialistė.
Jos teigimu, nors žemės ūkio sektorius ir turi tam tikras biologines ribas, dėl kurių nulinių ŠESD emisijų pasiekti nepavyks, tai svarbi ekonomikos sritis – maisto tiekimą būtina užtikrinti.
„Vis dėlto dar turėsime nueiti ilgą kelią iki pagrįstų, minimalių ŠESD išmetimų. Bet tas yra įveikiamas pasitelkus technologijas ir efektyviai naudojant energiją.
Šioje srityje labai svarbios yra ir CO2 dujas „neutralizuojančios“ priemonės. Tai miškų sodinimas nederlingose žemėse bei daugiamečių pievų plotų didinimas. Ir medžiai, ir užželdinta dirva sugeria anglies dvideginį iš oro. Šias dujas sukaupia ir aktyvios, nenusausintos pelkės.
Tikėtina, kad sutelkus bendras pastangas, pavyktų pasiekti balansą ir išvengti milijoninių ES sankcijų, kurios gresia neįvykdžius numatytų taršos mažinimo įsipareigojimų“, – sakė J. Valainytė.
Iš kur pasklinda tos dujos?
Gyvuliai čia niekuo dėti, viskas – žmogaus rankose. Tokios nuostatos laikosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos profesorius dr. Rolandas Bleizgys.
Ir štai kokius skaičius bei faktus jis pateikė.
Pagal šiemet pasirodžiusią ataskaitą, 2017-aisiais Lietuvoje į atmosferą pateko 20,447 mln. tonų ŠESD (skaičiuojant CO2 ekvivalentais).
Žemės ūkio sektoriaus išmetimas sudarė beveik 22 proc. viso jų kiekio, iš kurio gyvulininkystei teko apie 10 proc. Pagrindiniai teršalai – metanas, anglies dioksidas (CO2) ir azoto suboksidas.
Metanas susidaro daugiausia iš bakterijų, mintančių organinėmis medžiagomis tuomet, kai trūksta deguonies – jis formuojasi anaerobinėje šiltoje aplinkoje. Taigi augalinis pašaras skrandyje fermentuojasi, ir galvijai iškvepia metaną.
Taip pat metano yra ir jų mėšle.
Gyvulininkystėje metanas sudaro apie 45-49 proc. bendrų žemės ūkio ŠESD išmetimų: apie 78-89 proc. jo išgaruoja atrajojančių gyvulių pašarų virškinimo procesų metu, 14-20 proc. – iš mėšlo.
Dar vienos šiltnamio efektą didinančios dujos, išsiskiriančios žemės ūkio sektoriuje – tai azoto suboksidas (N2O). Jis sudaro kone 58 bendros žemės ūkio ŠESD emisijos. Daugiausia šių dujų išsiskiria augalininkystės sektoriuje iš dirvožemio.
Azoto suboksidas (N2O) susidaro anaerobinėje aplinkoje vykstant vadinamajam denitrifikacijos procesui kraikiniame ir skystajame mėšle: trūkstant deguonies, nitratai virsta azoto oksidais ir azoto dujomis. Tuomet, kai mėšlas įterpiamas į dirvožemį, prasideda jo ir kitų organinių atliekų denitrifikacija – šios dujos garuoja iš dirvos.
Intensyvina gamybą
„Ekonominės sąlygos verčia ūkininkus intensyvinti gamybą. Ši tendencija nėra būdinga tik Lietuvai – visoje Europoje tai vyksta.
Modernizuojami ūkiai, o naujos technologijos mažina poveikį klimato kaitai. Nauja technika yra mažiau tarši – naujo galingo traktoriaus išmetamas CO2 kiekis yra gerokai mažesnis nei seno. O ir nauji purkštuvai purškia trąšų tiek, kiek reikia – nepila jų pilte kaip senieji“, – kalbėjo R.Bleizgys.
Visi ūkininkai nori modernizuoti ūkius, naudoti naują techniką. Stambiems ūkiams sekasi geriau,
tačiau smulkesniems ne visada pavyksta jų įsigyti. O tų inovacijų reikia ne tik augalininkystėje, bet ir gyvulininkystėje.
„Tai nulemta gamtos – tokia jau yra galvijų virškinimo sistema, kad joje išsiskiria daug dujų.
Svarbiausia, kad žmogus būtų suinteresuotas keisti situaciją. Galvijų virškinimą galima pagerinti keičiant šėrimo racioną. Visa bėda, kad tokiu atveju gali sumažėti, tarkim, karvių produktyvumas, ir ūkininkas prarastų pajamų.
Tokiu atveju reikėtų motyvuoti ūkininkus, pavyzdžiui, aplinkosaugai palankių technologijų taikymo projektams skirti papildomų balų“, – svarstė profesorius.
Tačiau, anot R. Bleizgio, kiekvienu atveju žmogus turi būti suinteresuotas ne tik imti iš žemės, bet ir ja rūpintis. Deja, dažniausiai ūkiuose vyrauja ne ekologiniai, bet ekonominiai reikalai.
„Tarkim, Brazilijoje bei kitose valstybėse buvo masiškai kertami miškai atidengiant teritorijas galvijams auginti. Juk sunaikinus miškus, sumažėja anglies dioksido sugėrimas, ir tai padidina anglies dioksido kiekį ore. Taigi ne gyvuliai dėl to kalti, o žmogaus godumas“, – kalbėjo R. Bleizgys.
Kaip sumažinti emisiją?
Į šį klausimą prof. R.Bleizgys pirmiausia atsakė neiginiu: „Tik ne galvijų skaičių mažinant. Atvirkščiai, jų bandas Lietuvoje būtina didinti ir ieškoti būdų, kad metano emisija nedidėtų“.
Tai – įmanoma. Tačiau, anot R.Bleizgio, reikia atsižvelgti į tris sąlygos.
Viena jų – tinkami pašarai: geras šėrimo racionas, didinantis pašarų virškinimą ir maisto medžiagų įsisavinimą.
Kita – tai geros galvijų laikymo sąlygos.
„Ir čia reikia naujų technologijų. Kai tvartuose yra geras mikroklimatas ir laikymo sąlygos, galvijų produktyvumas didėja.
Galvijų produktyvumas daro didelę įtaką metano dujų susidarymui virškinimo procesų metu. Teigiama, kad didėjant produktyvumui metano dujų išmetimai didėja iš gyvulio. Tačiau taip vertinti yra neteisinga.
ŠESD išmetimus reikia skaičiuoti produkcijos – pieno ar mėsos tonai pagaminti. Labai svarbu sudaryti geras laikymo sąlygas gyvuliams ir gauti iš jų kuo didesnį produktyvumą, pavyzdžiui, karvių produktyvumą padidinus du kartus, metano išmetimai 1000 kg pieno pagaminti sumažėja 30-35 procentais“, – aiškino profesorius.
Dar vienas veiksnys, turintis įtaką ŠESD emisijai – tai mėšlo tvarkymo sistemos bei biodujų gamyba. Gaminant biodujas, surenkamos iš mėšlo sklindančios metano dujos ir gaminama energija, kurią galima panaudoti šilumos gamybai.
„Naujos technologijos mažina ir elektros energijos sąnaudas fermose, pavyzdžiui, karvidžių buitines patalpas bei vandenį galima šildyti ne elektra, bet panaudojant pieno šilumą. Ir Lietuvoje tai jau senokai daroma – mūsų šalies ūkiai jau turi tai, kas yra moderniausio pasaulyje . Pakanka 140- 160 karvių, kad būtų tikslinga robotizuoti gamybą ir kompleksiškai diegti inovacijas visuose pieno gamybos technologiniuose procesuose“, – sakė R.Bleizgys.
Tausojanti žemdirbystė įgavo pagreitį
Pasak VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkės, Inovacijų ir technologijų perdavimo specialistės dr. Vilmos Naujokienės, gana ilgai ūkininkams svarbiausia buvo bet kokiomis priemonėmis gauti gerą derlių. Tačiau požiūris ir situacija sparčiai keičiasi – augalininkystėje kuriamos, diegiamos ir taikomos tvarios inovatyvių technologijų sistemos.
O ir mokslininkai yra paskaičiavę, kad, keičiant žemės dirbimo ir augalų auginimo agrotechniką, taikant tiksliąsias technologinių procesų valdymo sistemas bei alternatyvių biopriemonių kompleksus galima ŠESD sumažinti iki 30 proc.
„Tikslioji žemdirbystė, išmanių alternatyvių agrotechnikų kompleksai turi paklausą. Bet yra ir tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, gebėjimas diegti, valdyti ir kontroliuoti naujų technologijų, informacijos apdorojimo programų, procedūrų, taisyklių bei sistemų programinės, automatinės įrangos multifunkciškumą ir subalansuoti visumą. Tai ūkiams kartais gali kelti nemenkų problemų“, – užsiminė pašnekovė.
Savo ruožtu ieškant, kuriant ir integruojant naujus kompleksinius plačios aprėpties sprendimus, galima identifikuoti inovatyvių metodų įvairiapusį poveikį kintančioje aplinkoje.
„Jau esame sukūrę ir patentavę metodiškai pritaikytų biopriemonių priklausomybinių poveikio augalams, dirvožemiui ir ŠESD mažinimui efektyvių technologijų.
Tyrimai rodo, kad tikrai galima gauti gerų rezultatų tinkamai metodiškai ir laiku pritaikant modernias, tvarias technologines sistemas.
Yra įvairių biometodų naudojimo tikslų. Vienais atvejais norima nenualinti dirvožemio, kitais – pagerinti derlių. Tačiau atradome ir įrodėme, kad galima pasiekti ir efektyvios konsolidacijos: galima pagerinti derlių, dirvožemio savybes, sumažinti degalų sąnaudas ir ŠESD emisijas į aplinką, taip prisidedant prie Paryžiaus susitarimo įsipareigojimų vykdymo“, – teigė V.Naujokienė.
Technologijos – jau būtinybė
Išties naujausios technologijos neaplenkia žemės ūkio. Vienintelis dalykas riboja jų pasiekiamumą – kaina, kuri įkandama ne visiems ūkininkams.
Paprastai technologijų kūrėjų ir ūkininkų keliai neretai susitinka tarptautinėse žemės ūkio parodose. Ir jos liudija, kad visas pasaulis juda link skaitmenizacijos, o žemės ūkio technika nėra išimtis.
Ilgai nauji jos modeliai buvo kuriami vis didesni, vis galingesni. Bet šiuo metu tai jau nėra prioritetas, nes dydį riboja įvairūs transporto bei kelių saugos reikalavimai, o variklių galią – su taršos prevencija susiję reikalavimai.
Vienos žemės ūkio technika prekiaujančios įmonės vykdantysis direktorius Audrius Kavaliauskas „Lietuvos rytui“ yra sakęs, kad šiuo metu rezultatus stengiamasi „išspausti“ būtent iš išmaniųjų technologijų.
Jau senokai standartinėje įrangoje didžiųjų, daugiau nei 200 AG galingumo traktorių ir didžiųjų kombainų yra montuojama speciali telematika, suteikianti galimybę perduoti duomenis nuotoliniu būdu.
Surinkti duomenys yra analizuojami, ir pagal juos kuriamos trąšų ir augalų apsaugos priemonių paskirstymo pagal lauko dalių specifiką sistemos. Joms atsirasti sąlygas sudarė tikslesnis palydovinis vietos nustatymas bei biomasės kartografija. Tai suteikė galimybę taupyti sąnaudas bei apsaugoti dirvožemį.
„Šiuo metu naujovės yra susijusios su įvairių programų kūrimu. Ir mūsų gamintojas, ir partneriai kuria technologijas, kaip duomenis kuo geriau apdoroti, kokius gudresnius algoritmus sukurti, kad iš jų būtų galima „išvirti kuo skanesnę košę“.
Yra sukurta atvira internetinė platforma, kurioje vartotojai – ūkininkai gali susikurti savo paskyrą. Į ją nuotoliniu būdu suplaukia duomenys ir apie laukus, ir apie žemės ūkio mašinų darbą ir techninę būklę“, – užsiminė A.Kavaliauskas.
Ta informacija gali naudotis ir dileriai, ir jo verslo partneriai: daryti išvadas, teikti rekomendacijas, pasiūlymus apie tai, kaip optimizuoti technikos darbą, logistiką, agronominę dalį.
Ūkininkai, naudodamiesi šia svetaine, turi galimybę vizualizuoti sukauptus duomenis: sudaryti derlingumo bei drėgnumo žemėlapius arba produktų normų – sėklų, trąšų, augalų apsaugos priemonių taikymo žemėlapius.
Specialistai – apie vandens taršą
Vandens telkinių būklė yra procesų, vykstančių upių vandens surinkimo baseinuose, atspindys. Kaip šalies vandens telkinius veikia žemės ūkio sektoriuje vykdoma veikla ir kokios to poveikio kitimo tendencijos?
Į šį klausimą pabandė atsakyti Aplinkos apsaugos agentūra, aplinkos stebėsenos ir statistinių duomenų pagrindu pernai atlikusi vandens kokybės ir žemės ūkio veiklą atspindinčių indikatorių analizę.
Analizės rezultatai parodė, kad dėl klimato kaitos persiskirsto šalies upių nuotėkis – vis daugiau vandens nuteka šaltuoju periodu. Dėl šios priežasties šaltuoju metų laiku stebima ir nitratų koncentracijų bei krūvių augimo tendencija. Tai signalizuoja, kad kuo toliau, tuo svarbiau tampa tinkamai elgtis su dirbama žeme šaltuoju periodu – nesuarti jos, pavyzdžiui, palikti ražienas. Taip pat nepalikti atvirų pūdymų prieš žiemą, kuo daugiau ariamos žemės užsėti tarpiniais augalais: aliejiniais ridikais, baltosiomis garstyčiomis, rapsais, grikiais, žirniais ar kitais.
Netvari, nesubalansuota žemės ūkio raida, dėl kurios smarkiai auga nitratų patekimas į vandens telkinius, užkerta kelią Lietuvai įgyvendinti ES ir kitus tarptautinius įsipareigojimus, iš kurių svarbiausi – pasiekti gerą būklę visuose šalies vandens telkiniuose iki 2021 m. bei sumažinti teršalų krūvį iki kiekio, kuris nustatytas Helsinkio konvencijos Baltijos jūros veiksmų plane.
Pagal dabartines tendencijas tolstama nuo nustatytų tikslų, ir, jeigu niekas reikšmingai nepasikeis, galima tvirtai teigti, kad šių tikslų nepasieksime.
Atsižvelgiant į besikeičiantį klimatą, ateityje azoto patekimą į vandens telkinius reikės mažinti dar daugiau, negu to reikia pagal dabartinius reikalavimus – auganti temperatūra greitins vandenyje vykstančius biocheminius procesus. To pasekmė – vandens telkiniai pradės sparčiai užželti, žydėti prie mažesnių maistinių medžiagų koncentracijų nei dabar leidžiama.
Siekiant, kad situacija pasikeistų, svarbu, kad vandens taršos iš žemės ūkio sektoriaus problema būtų pripažinta valstybiniu, ne tik žinybiniu, mastu ir būtų rimtai ieškoma būdų jai spręsti.
