Kaitra atsitraukė, bet tai, ką maždaug per porą mėnesių ji ir sausra nuveikė Vidurio, Rytų bei Pietų Lietuvoje, niekur nedingo. Birželį buvo sumušti ir vidutinės mėnesio temperatūros, ir vienkartinės temperatūros, ir menkiausio kritulių kiekio rekordai. O liepos pradžioje Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba nacionaliniu mastu paskelbė hidrologinę sausrą.
„Orų pokyčiai aktualūs visiems – ir kaimo, ir miesto žmonėms, ir specialistams, kurie stebi pokyčius, vykstančius gyvojoje gamtoje. Tai nebėra vienkartiniai reiškiniai, bet jau tendencijos.
2017-aisiais kiaurai lijo kone visą vasarą ir rudenį, pernai stojo kaitra, šiemet – taip pat. Tai ne kas kita, bet klimato kaitos atspindys. Tai nėra tik vienkartiniai temperatūros pokyčiai, bet procesai, kurie paliečia visą gyvąją gamtą – gyvūniją, augaliją, o kartu – ir kraštovaizdį“, – sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Laimutis Budrys.
Pokalbis su juo – apie tai, kokią įtaką šiųmetė kaitra padarė gyvūnijai bei augalijai.
– Birželis buvo neįprastai karštas, o kai kuriuose Lietuvos regionuose – ir nedosnus lietaus. Žmonės sunkiai ištveria kaitrą, o kaip ji pakeitė gyvūnijos elgesį? – paklausiau L.Budrio.
– Apie tai teko kalbėtis ir su gamtininkais, ir su atskirų gamtos sričių specialistais. Peršasi išvada, kad kiekvienoje gyvūnijos bendrijoje yra pokyčių, kuriose pastebi ir paprasti žmonės. Pavyzdžiui, sodininkai pastaruosius porą metų vis klausinėja, kokie paukščiai puola sodus, nes mato, kad ne varnėnai.
Dabar didžiausi smaližiai soduose yra smilginiai strazdai, kurie atskrido iš Šiaurinių kraštų. Tuo tarpu mūsiškiai varnėnai jau „sėdi“ Lenkijoje bei Prancūzijoje ir raško kaimynų uogas.
Įprastai jie pakeldavo sparnus skrydžiui link Pietų birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, o šiemet, anot ornitologų, dauguma jų senokai išskrido. Priežastis yra ne pats karštis, bet mitybos bazė – lesalai. Visi gyvūnai juda paskui savo maistą.
Be to, jie turi ir gamtinį instinktą. Ne šiaip sau šiemet yra skurdžios baltųjų bei juodųjų gandrų vados. Šie paukščiai juto, kad dėl lesalų stygiaus visų jauniklių neužaugins. Jie paliko stipriausius, o kitus išmetė iš lizdų. Taigi šiemet Rytų Lietuvoje gandrų gerokai mažiau, nei Vakarų Lietuvoje, kur lijo daugiau ir kur jų dėtys buvo gausesnės.
– Ar kaitra bei sausra gali turėti įtakos paukščių perėjimo laikui – paankstinti jį ar pavėlinti?
– Pastebėjome, kad tam tikros paukščių rūšys šiemet elgėsi kitaip. Pavyzdžiui, kormoranai prieš dešimtmetį buvo labai punktualūs: „žinojo“, kada – atskristi, kada – perėti, kada – išskristi. Šiemet gi jų perėjimo laikas buvo išskaidytas.
Juodkrantės kolonijoje bei Elektrėnų mariose esančioje Garnių saloje kormoranai perėjo nuo kovo pradžios iki gegužės. Atskrisdavo vienas būrys, tada – kitas, vieni jau išsiperėdavo, kiti – tik pradėdavo. Tai liudija esant sumaištį, kurią sukėlė nebūdingi pavasariui bei vasaros pradžiai orai.
– Hidrometeorologijos tarnyba hidrologinę sausrą paskelbė nacionaliniu mastu – vandens telkiniai smarkiai nuseko, o ir pats vanduo juose birželį buvo smarkiai įkaitęs. Kokią įtaką tai padarė vandens gyvūnijai bei augmenijai?
– Birželį ežerų vandenį saulė buvo įkaitinusi iki 25-26 C laipsnių. Prieš keletą dešimtmečių tai būtų buvę apskritai nesuprantama, nes geriausiu atveju liepą kai kurie ežerai įšildavo iki 22 C.
Tuomet, kai ežerų ar mažesnių upių vanduo įšyla iki 25 C laipsnių, jame pradeda trūkti deguonies. Vandens augalija smarkiai suveši – vanduo pražysta. Šviesiu paros metu dumbliai gamina deguonį, o naktį patys jį sunaudoja. Be to, šiltame vandenyje deguonis tirpsta lėčiau, nei vėsiame. Prasideda deguonies badas, ir seklesniuose, dumblėjančiuose ežeruose ima dusti žuvys.
Kuršių mariose tik pastaruoju metu vandens lygis pakilo, bet prieš dvi tris savaites jis buvo smarkiai nukritęs, visi atabradai buvo atsidengę. Tai gamtininkams kėlė didelį nerimą.
Nors didžiajame Rytų Lietuvos ežeryne, kur tyvuliuoja Baltieji ir Juodieji Lakajai, Siesartis, Drukšių ežeras bei kiti, deguonies bado grėsmė nedidelė, pavojus juose yra kitas – tai ligų protrūkiai.
Pernai, vandeniui įkaitus, krito unguriai. Juos numarindavo žiauniniuose lapeliuose įsikūrę parazitai – unguriai neturėdavo kuo kvėpuoti ir žūdavo. Blogai tai, kad kaitra tampa periodiniu reiškiniu, o unguriai į ją greičiausiai sureaguoja.
– Vėžiai, kritus vandens lygiui, liko lyg be namų – sausra atidengė atabardų akmenis. Yra jų populiacijoje pokyčių?
– Vėžiai žūva ne nuo deguonies trūkumo, bet dėl ligų, kurios labai gerai tarpsta šilumoje. Viena jų – tai įvairių formų vėžių maras. Ir vėžių, ir invazinės rūšies rainuoklių kritimas buvo stebimas ir pernai, ir užpernai.
– Kokį poveikį žuvims daro neįprastai aukšta temperatūra?
– Pernai žvejai mėgėjai stebėjosi, kai liepos mėnesį nustojo kibti žuvys. Jie gerai žino, kada kimba plėšriosios žuvys, o kada – taikiosios, pavyzdžiui, karpiai. Plėšrūnes lydekas bei starkius šiemet jie žvejojo įprastu laiku. O štai dabar prasideda mėgėjiška karšių, lynų, kuojų žvejyba, ir visi žvejai skundžiasi, kad niekas nekimba.
Išgaudė verslininkai? Gi jie seniai nebežvejoja. Gal brakonieriai? Bet patys žvejai mato, kad tinklų nebūna tiek daug, kaip būdavo ankstesniais metais.
Be to, žvejai ir patys turi galimybių pasinaudoti echolotais ar vaizdo kameromis, mato, kad žuvies ežeruose yra bei tai, kokiame gylyje ji laikosi. Tačiau esant aukštai vandens temperatūrai žuvys fiziologiškai tampa pasyvios, nenori maitintis. Ir mėgėjiškais įrankiais jos neįmanoma sužvejoti.
Kaitra padarė poveikį ir žuvų nerštui, o tai mūsų kraštams – netikėta. Žvejai gerai žino, kad lašišinės žuvys neršia rudenį, karšiai arba lynai – gegužę bei birželį.
Tuo tarpu karpiai ežeruose tik užauga – į vandens telkinius suleidžiami žuvininkystės ūkiuose paauginti jaunikliai. Nes nerštui ežeruose reikalinga 24 C vandens temperatūra. Bet šiemet yra ežerų, kuriuose užteko vandens šilumos. Karpiai subrandino konadas ir išneršė.
– Gal tai – nepatikimas signalas, bet žmonės aiškina, kad šiemet mažiau uodų. Įmanoma tuo patikėti?
– Gal kai kam Žemaitijoje ir atrodo, kad mes meluojame, bet taip nėra – uodų mažiau, nes kaitra jiems nėra palanki veistis. Tiesa, žmonėms neramu, kad paukščiai neturės ko lesti. Bet jie tikrai nebadaus, nes sparnuočiai minta ne viena vabzdžių rūšimi.
Užtat Pietinėje Lietuvoje, Dzūkijoje sąlygos kraujasiurbiams mašalams veistis buvo labai geros. Jų būtų buvę katastrofiškai daug, jeigu Nemune laiku nebūtų panaudotas biologinis preparatas mašalų populiacijai suvaldyti.
Žmonės jau primiršo tai, kaip prieš 15-20 metų merdėjo Druskininkai, nes dėl mašalų antplūdžio žmonės ten negalėjo ilsėtis. Mašalai juk kanda dieną, kai saulėta, uodai – pavėsyje ir tada, kai saulė teka arba leidžiasi.
– Ar keitėsi žvėrių elgsena?
– Kanopiniai žvėrys – briedžiai, stirnos – per karščius bandė susirasti kuo patogesnę vietą, dažniausiai netoli vandens telkinių, kur daugiau krūmynų.
Rudenį ar žiemą ne stebuklas pamatyti briedį miške, o dabar pušynuose jų nėra – jie visi patraukė link ežeriukų ir gulinėja vos ne vandenyje, nors juos ten ir atakuoja kraujasiurbiai.
– Kalbama, kad šiemet – gyvačių metai. Ar tokios kalbos yra pagrįstos?
– Žmonės dažniausiai gyvatėmis vadina visus gyvius, kurie tik šliauždami vingiuoja: ir žalčius, ir angis, ir vikriuosius driežus – vadinamąsias varines gyvates.
Jų gausa nepasikeitė, bet elgsena – taip. Nes šaltakraujų gyvūnų aktyvumas priklauso nuo oro temperatūros. Kuo ji aukštesnė, tuo jie yra aktyvesni, tuo dažniau juos ir pamato žmonės prie savo sodybų ar vandens telkinių.
Tuo tarpu 2017-aisiais, kai vasarą pylė lietus, o temperatūra pakildavo vos iki 15 C, pamatyti gyvatę ar žaltį būdavo sudėtinga.
