Šie teršalai kelia didelę grėsmę aplinkai, visuomenės sveikatai, o kai kurie jų skatina ir klimato kaitą. Svarbu ir tai, kad pavojingas ne tik atskirų teršalų, bet ir bendras (sinergetinis) jų poveikis.
Į aplinką patekęs azotas, įskaitant ir dėl oro taršos, skatina eutrofikaciją – ekosistemų kitimą ir žmogaus sveikatai bei augalijai pavojingo pažemio ozono formavimąsi. Azoto ir sieros oksidų išmetimai į aplinkos orą skatina rūgštėjimo procesus, kartu – ir rūgštųjį lietų.
Oro tarša nėra tik vienos konkrečios teritorijos problema. Vėjas bei lietaus debesys įvairius teršalus perneša iš vienos vietos į kitą – iš vienos valstybės į kitos teritoriją.
Tai vadinama tolimosiomis oro teršalų pernašomis – teršalai kerta nacionalines sienas ir gali keliauti tūkstančius kilometrų. Nuo jų apsisaugoti įmanoma tik sutarus, kad kiekviena valstybė imasi priemonių oro taršai mažinti.
Nematomas žudikas
Oro tarša – tai vienas didžiausių įvairių ligų rizikos veiksnių ir viena dažniausių mirties nuo plaučių bei kvėpavimo takų vėžio priežastis. Yra apskaičiuota, kad šis „nematomas žudikas“ kasmet pasaulyje sukelia apie 7 milijonus mirčių.
Tai – apytikriai skaičiai, nes naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad pasaulyje mirtingumas nuo oro teršalų per metus galbūt jau pasiekė ir 8,8 mln.
Oro tarša susijusi ir su ekonominėmis sąnaudomis, kurios sudaro apie 10 proc. visos Europos šalių BVP. Ji taip pat kenkia augalams, gyvūnams, miškams – visoms ekosistemoms, nes teršalai iš oro su lietaus vandeniu patenka ir į dirvožemį, ir ant augalų.
Štai todėl Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijai (UNECE) priklausančios valstybės 1979 metais pasirašė teisiškai įpareigojančią sutartį – JT Tolimųjų oro teršalų pernašų konvenciją. Pagal šią Konvenciją tuo metu 32 šalys – ES valstybės ir Šiaurės Amerika – sutarė bendradarbiauti siekdamos sumažinti mirtiną oro taršą.
Konvenciją šiuo metu yra ratifikavusi 51 valstybė, tarp kurių yra JAV, Kanada, Europos šalys, Rusija ir dalis Centrinės Azijos valstybių
Rengiantis pasirašyti Konvenciją buvo sutarta, kad būtina sąlyga veiksmingai oro taršos kontrolei pasiekti – tai bendra visų valstybių nuostata, kad oro tarša yra labai kenksminga žmogui bei aplinkai.
Konvencija nustatė įvairių išmetamųjų oro teršalų mažinimo tikslus bei jų įgyvendinimo laikotarpius. Pagal šį susitarimą buvo sukurta mokslininkų bendradarbiavimo sistema, skirta stebėti, vertinti oro teršalų pernašas Europoje bei Amerikoje ir suteikianti galimybę keistis patirtimi bei informacija.
Ir štai jau 40 metų, kaip ši Konvencija yra vienintelis pasaulyje tokio pobūdžio regioninės politikos dokumentas.
Šį susitarimą sudaro 8 palaipsniui priimti protokolai, skirti atskiriems teršalams ar jų grupėms, išskyrus paskutinįjį – Geteborgo, reglamentuojantį įvairius sektorius, taršos šaltinius ir iš jų išmetamus pagrindinius teršalus. Jie teisiškai įpareigoja valstybes sumažinti įvairių oro teršalų kiekį, taikyti aplinkosaugines normas ir standartus įvairiems taršos šaltiniams, vykdyti teršalų apskaitą ir prognozes, vertinti oro taršos poveikį ekosistemoms pasitelkus mokslininkus bei politikus.
Pavyzdžiui, 1985 m. Helsinkyje priimtas protokolas reikalavo iki 1993 metų sumažinti sieros junginių išmetimus 30 proc., matuojant pagal 1980 m. kiekį.
1988 m. Sofijos mieste prie konvencijos buvo pridėtas protokolas, nukreiptas į azoto oksidų mažinimą. O štai 1991 m. buvo priimtas protokolas, įpareigojantis mažinti lakiųjų organinių junginių patekimą į aplinką.
Naujausi protokolai ir jų pakeitimai
Pasak Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyriausiojo specialisto Pauliaus Žvirblio, šiuo metu aktualiausias Konvencijos protokolas – tai paskutinis, daugialypiu požiūriu pasižymintis 1999-aisiais priimtas Geteborgo protokolas. Jį Lietuva ratifikavo 2004-aisiais.
Jis, kaip minėta, reglamentuoja įvairius sektorius bei taršos šaltinius ir iš jų išmetamus penkis pagrindinius teršalus.
Šis protokolas 2012 m. buvo papildytas naujais įsipareigojimais, numatančiais, kiek iki 2020 metų kiekvienai šaliai privalu sumažinti išmetamųjų oro teršalų kiekį, palyginus su 2005 m. išmestu kiekiu.
„Tikimasi, kad jau šiemet įsigalios Geteborgo protokolo 2012 m. pakeitimai, juos ratifikavus dar bent vienai Konvencijos šaliai.
Protokole numatytas įsipareigojimas neaplenkia ir Lietuvos – mums taip pat reikia sumažinti pagrindinių teršalų – sieros bei azoto oksidų, kietųjų dalelių, nemetaninių lakiųjų organinių junginių ir amoniako kiekį.
Šiems taršos mažinimo iki 2020 metų įsipareigojimams, kurie nustatyti ir 2016 m. priimtoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2016/2284, įgyvendinti Lietuva parengė Nacionalinį oro taršos mažinimo planą“, – sakė P. Žvirblis.
Geteborgo pakeitimų ratifikavimas šiuo metu svarstomas Seime, todėl artimiausių metu juos ratifikavusių šalių sąrašą papildys ir Lietuva.
Lietuva yra ratifikavusi ir du svarbius 1998 metais pasirodžiusius protokolus –dėl sunkiųjų metalų ir dėl patvariųjų organinių teršalų. Kaip ir Geteborgo, taip ir šių dviejų protokolų pakeitimai dar neįsigaliojo. Abu jie įpareigoja šalis palaipsniui mažinti sunkiųjų metalų ir patvariųjų organinių junginių išmestą į aplinką kiekį. Atskaitos tašku yra pasirinkti 1990-ieji.
Be to, 2018 metais buvo atnaujinta Konvencijos ilgalaikė strategija, nustatanti oro taršos mažinimo prioritetus iki 2030-ųjų ir vėlesniems metams.
Dėmesys pagal ją bus skiriamas šalių prisijungimo prie paskutiniųjų protokolų skatinimui, bus siekiama daugiau bendradarbiauti su šalimis, kurios nepriklauso UNECE, trumpalaikių klimato kaitą įtakojančių teršalų (metano, juodosios anglies) integravimui į Konvencijos reglamentavimą, laivininkystės oro taršos mažinimui. Artimiausiu metu ketinama peržiūrėti papildyto Geteborgo potokolo naudą ir poveikį.
Svarbu – dirbti išvien
Tam, kad būtų plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas oro apsaugos srityje, įsteigta ne viena tarptautinė darbo grupė. 1997 metais buvo įkurta labai svarbi ir sėkmingai veikianti Jungtinė darbo grupė – The Joint Task Force on the Health Aspects of Air Pollution. Ją subūrė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Vykdomoji institucija ir Europos aplinkos ir sveikatos centras (ECEH).
Šios darbo grupės užduotis – įvertinti tolimosios-tarpvalstybinės oro taršos poveikį sveikatai ir padėti nustatant būsimų taršos stebėsenos ir mažinimo strategijų prioritetus.
Darbo grupėje dalyvauja Konvencijos šalių deleguoti ekspertai. Jos darbas grindžiamas oro taršos koncentracijų įvertinimais, visų pirma tais, kurie nustatyti pagal bendradarbiavimo programą, skirtą oro teršalų tolimojo perdavimo Europoje monitoringui ir vertinimui Europoje.
Vertindama taršos sveikatai svarbą, kaip svarbų indėlį kuriant taršos mažinimo strategijas, darbo grupė nustato informaciją, reikalingą vertinimui gerinti, teikdama patarimus dėl stebėsenos ir modeliavimo veiklos pagal Konvenciją.
Darbo grupė peržiūrėjo ir pranešė apie kietųjų dalelių (PM), ozono (O3), sunkiųjų metalų ir patvariųjų organinių teršalų (POP) poveikį sveikatai. Ateityje dauguma šių temų bus išsamiau įvertintos.
Buvo sukurtos ir šešios tarptautinės bendradarbiavimo programos (ICP): dėl miškų (ICP Forests), vandenų (ICP Waters), augalijos (ICP Vegetation), medžiagų (ICP Materials), integruotos stebėsenos (ICP Integrated Monitoring), modeliavimo bei žemėlapių sudarymo (ICP Modelling and Mapping). Darbo grupė nustatė labiausiai taršos pažeistas teritorijas bei ekosistemas.
Štai ką pavyko pakeisti
Per 40 metų Konvenciją pasirašiusių šalių bendros pastangos padėjo pasiekti gerų rezultatų.
Nuo 1990 metų Europoje oro tarša kenksmingomis medžiagomis, kartu – ir kietosiomis dalelėmis bei sieros oksidu, sumažėjo 30-80 proc., Šiaurės Amerikoje – 30-40 proc. Ką reiškia tie procentai? O gi tai, kad šiuose dviejuose regionuose sumažėjo oro taršos daromas neigiamas poveikis žmonių sveikatai – paskaičiuota, kad kasmet buvo užkirstas kelias maždaug 600 tūkst. ankstyvų (priešlaikinių) mirčių.
Daugelyje Europos teritorijų buvo sustabdytas dirvožemio rūgštėjimo procesas, ežerų – taip pat, nes ėmė gausėti žuvų tuose vandens telkiniuose, kuriuose jos buvo beveik išnykusios.
Konvencijos įpareigojimai sumažinti išmetamuosius teršalus kartu sumažino trumpalaikių klimatinių reiškinių poveikį bei sustiprino klimato kaitos prevencijos politiką.
Tačiau, nepaisant sėkmės, dar daug ką reikia nuveikti, kad žmonių sveikata ir aplinka būtų apsaugota nuo oro taršos poveikio. Įvairūs visuomeniniai judėjimai pasaulyje primena, kad Žemės atmosfera vis dar naudojama taip, tarsi tai būtų didelis nutekamasis teršalų vamzdis.
Tarša Lietuvoje mažėja
Lietuvoje į aplinkos orą išmetamų teršalų apskaitą atlieka Aplinkos apsaugos agentūra. Tad kaip mūsų šalyje, palyginti su tų metų duomenimis, kai ir mūsų valstybė ratifikavo Geteborgo protokolą, pasikeitė oro tarša?
Pasak šios agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto Virginijaus Ausiejaus, pagal turimus stebėjimų duomenis nuo 2005-ųjų iki 2017-ųjų teršalų kiekis ore gerokai sumažėjo.
„Azoto oksidų išmetamas į aplinkos orą 2005-aisiais buvo 41 tūkst. tonų. 2017-aisiais buvo užfiksuotas 22 proc. sumažėjimas“, – sakė V.Ausiejus.
Sieros oksidų išmetamas į aplinkos orą prieš dvejus metus sudarė 13 tūkst. tonų, tad, palyginus su 2005-ųjų duomenimis, jų sumažėjo 53 procentais.
Ne metano lakiųjų organinių junginių išmetamas į aplinkos orą kiekis prieš keturiolika metų siekė 32 tūkst. tonų – 2017-aisiais jis buvo 33 proc. mažesnis.
Amoniako išmetamas į aplinkos orą 2017-aisiais sudarė 29 tūkst. tonų – tai 5 proc. mažiau nei 2005-aisiais.
Smukiųjų kietųjų dalelių išmetamas į aplinkos orą 2017-aisiais sudarė 9 tūkst. tonų. Tai 27 proc. mažiau negu 2005 metais.
„Taigi visų penkių oro teršalų išmetimas sumažėjo. Tačiau dar nepavyko pasiekti tokio sieros bei azoto oksidų ir amoniako kiekio ore sumažinimo, kad jis atitiktų 2020-iesiems nustatytus reikalavimus.
2030-iesiems nustatyti įpareigojimai yra dar griežtesni ir jiems pasiekti reikės daug daugiau pastangų ir politinės valios“, – sakė V.Ausiejus.
Paminėjo Konvencijos sukaktį
Šiųmetė Pasaulinė aplinkos diena, kuri kasmet minima birželio 5-ąją, buvo skirta oro taršos prevencijai.
Pasak Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos generalinės sekretorės slovakės Olgos Algayerovos, oro taršos problema negali būti išspręsta vien tik nacionaliniu lygmeniu.
„40 metų Konvencijos patirtis parodė, kad regioninis bendradarbiavimas yra labai svarbus mažinant oro teršalų kiekį.
Vyriausybės, organizacijos ir kitos suinteresuotosios šalys ir toliau turi bendradarbiauti tam, kad oro taršai būtų užkirstas kelias. Ir tai turi daryti ne tik tos valstybės, kurios yra pasirašiusios konvenciją, bet ir kitos. Konvencija kaip sistema yra puikus modelis, kurį galima panaudoti ir kituose regionuose, todėl būtina dalintis su jais patirtimi“, – sakė O.Algayerova.
Jos teigimu, kovojant su oro tarša reikia imtis veiksmų visuose sektoriuose ir kuo įvairiausiuose lygmenyse.
Vykdydama integruotą paramą šalims, įgyvendinančioms 2030 m. Darnaus vystymosi darbotvarkę, Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija prisideda mažindama kenksmingų transporto išmetamų teršalų kiekį, pavyzdžiui, ji skatina pažangą įgyvendinant JT transporto priemonių išmetamųjų teršalų reglamentavimą, gerinant degalų kokybę, diegiant mažiau teršiančias technologijas – elektromobilius, hibridinius automobilius bei varomus vandeniliu.
JT EEK taip pat padeda šalims tvariai pereiti prie ekologiškos energijos bei atsinaujinančių šaltinių, nes tai vienintelis patikimas būdas apriboti energetikos sektoriaus išmetamųjų teršalų kiekį.
Oro taršos požiūriu svarbūs yra ir šilumos energijos gamyba individualiuose būstuose, ypa kai kūrenama kietuoju kuru bei pramonės sektoriai. Šilumos ūkio sektoriuje siekiama griežtinti kietojo kuro vartojimo sąlygas ir plėtoti centralizuotą šilumos tiekimą. Pramonės sektoriuje skatinama diegti geriausius (aplinkos oro apsaugos požiūriu) prieinamus gamybos ir paslaugų organizavimo būdus ir technologijas.
