Privatūs miškai, kaip ir valstybiniai, patenka į tam tikras saugomas zonas, kuriose ūkininkauti teks kitaip.
Tiesiog Lietuva smarkiai vėluoja. Ji neįvykdė įsipareigojimų. Taip teigia Europos Komisija (EK).
Pernai gegužę EK atsiuntė įspėjamąjį laišką, kuriame priekaištaujama, kad mūsų šalis ne tik kad nenustatė pakankamo kiekio biologinei įvairovei išsaugoti skirtų „Natura 2000“ teritorijų. Bet ir tose teritorijose, kurios jau yra nustatytos, smarkiai vėluojama imtis veiksmingų biologinės įvairovės apsaugos priemonių.
Štai todėl EK pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą.
Įstatymo pataisos supykdė
Žinia apie keičiamą Miškų įstatymą jau šliūkštelėjo žibalo į ugnį – miškų savininkai į ją sureagavo gana aršiai. Ir jų nerimą galima suprasti.
„Praėjusių metų lapkritį iš kažkur atsirado naujų saugomų teritorijų ūkinės paskirties miškuose. Lietuvos erdvinės informacijos sistemoje („geoportal.lt“), kurioje rodomos ir saugomos miškų buveinės, buvo „patikslinti“ anksčiau vykdytos inventorizacijos duomenys.
Staiga keliasdešimt tūkstančių hektarų ūkinių miškų atsirado naujose saugomose teritorijose su buveinėmis. Kai kuriais atvejais – apimančių visą miško sklypą“, – aiškino Privačių miškų asociacijos vadovas Aidas Pivoriūnas.
Jo teigimu, net turint miškotvarkos projektą, kuriame valstybė dešimtmečiui patvirtino ūkinę veiklą, dabar darbams gali užsidegti raudona šviesa. „Miško savininkai gavo dovaną iš valstybės – smarkiai nuvertėjusius sklypus, kuriuose nieko nebegalima daryti nieko, tik grožėtis“, – taip situacija komentavo asociacijos vadovas.
Buveinėse – augalų įvairovė
Pasak aplinkos viceministro Martyno Norbuto, neseniai visuomenei buvo pateiktos susipažinti Miškų įstatymo pataisos. O kartu su jomis pasipylė ir iškraipytos žinios apie buveinių apsaugą.
„Įstatymas keičiamas tam, kad galėtume įvykdyti europinius įsipareigojimus. Svarbiausias pataisų tikslas – užtikrinti tinkamą ekologinių sistemų bei biologinės įvairovės apsaugą ir tai, kad miškų ištekliai būtų tvariai naudojami. Štai todėl tam tikrose teritorijose bus ribojami plynieji kirtimai“, – sakė M.Norbutas.
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiojo patarėjo Algirdo Klimavičiaus, kiekvieną buveinę suformuoja miško aplinka – joje susidaro tam tikros žolinės augmenijos ir medžių įvairovė.
„Europos Sąjungos teisės aktai mus įpareigoja miškuose įsteigti „Natura 2000“ tinklą. Jis reiškia ne ką kitą, bet tinkamą 50 rūšių laukinių paukščių apsaugą, saugomas 53 europinės svarbos augalų bei gyvūnų rūšis ir 54 tipus europinės svarbos buveinių: vandenų, smėlynių, įvairių tipų pievų, gėlųjų vandenų, gipso karsto ežerų, viržynų, pelkių ir kitokių. Miško buveinių yra net 13-os tipų“, – sakė A.Klimavičius.
Visų europinės svarbos 54 tipų buveinių Lietuvoje aptikta net 87 tūkstančiuose vietų. Jų bendras plotas siekia 4349 kv. kilometrus, vidutinis vienos radavietės plotas – 5 hektarai.
Paprastai miško buveinės aptinkamos daugiausia brandžiuose ir perbrendusiuose miškuose. Jos sudaro 62 proc. visų inventorizuotų buveinių ploto.
Ribos plynuosius kirtimus
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Kupstaičio, Miškų įstatymo pakeitimai svarbūs ne tik europinės svarbos miško buveinių apsaugai. Yra ir kita priežastis. Tai mažesnis plynųjų kirtimų kiekis, kartu ieškant pagrįstų sprendimų, kaip racionaliai naudoti mišką.
„Pastaruoju metu ir Lietuvoje, ir aplinkinėse valstybėse išaugo visuomenės dėmesys miškams ir jų ūkiui. Bendra tendencija – nepritarimas plyniesiems miško kirtimams. Bet Lietuva nėra išimtis – dėl miškų specifikos plynųjų miško kirtimų sistemos taikomos ne vienoje ES valstybėje. To reikia kai kurioms miškų ekosistemoms.
Tačiau, norint išsaugoti buveines ir dėl jų draudžiant ar ribojant kirtimus gali atsirasti ekonominių ir socialinių praradimų. Tai aktualu ne tik medienos pramonei ar energetikai, bet ir šalies biudžetui bei pačiai visuomenei. Todėl reikia ieškoti subalansuotų sprendimų“, – aiškino N.Kupstaitis.
Kokių? Būtent to balanso paieška, derinant gamtosauginius apribojimus ir racionalų miško išteklių naudojimą, ir nuvedė link Miškų įstatymo pakeitimų.
„Įstatyme atsirado ir pora smulkesnių pakeitimų, susijusių su kitais europiniais įsipareigojimais. Tai atvirų buveinių atkūrimas ten, kur jas reikia saugoti nuo apaugimo mišku.
Pavyzdžiui, Kuršių nerijoje reikia išsaugoti Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę – pilkąsias kopas, todėl čia mišku apaugantys plotai valomi, neleidžiama plisti miškui.
„Bet gi šiuo metu Miškų įstatymas be išimčių numato, kad iškirtus mišką per 3 metus būtina jį atkurti, o gamtotvarkos planai – kad nereikia to daryti, nes kirtimais siekiama, kad miškas neitų į kopas. Todėl siūloma numatyti, kad miško žemė bus paverčiama kitomis naudmenomis“, – paaiškino M.Norbutas.
Dar kartą sugrupavo miškus
Šiuo metu Lietuvos miškai yra suskirstyti į keturias pagrindines grupes: rezervatinius (I grupė), specialios paskirties (II), apsauginius (III) ir ūkinius (IV). II grupės miškai savo ruožtu skiriami į II A (ekosistemų apsaugos) ir II B (rekreacinius miškus).
Pasak N.Kupstaičio, rengiant įstatymo pataisas buvo sutarta sukurti atskirą – II C miškų grupę. Būtent joje atsidurs visos saugotinos europinės svarbos miško buveinės. Ir tokiuose miškuose bus leidžiami tik biologinei įvairovei išsaugoti ar gausinti reikalingi kirtimai.
Ar galima numanyti, koks yra jų dydis?
Pasak N.Kupstaičio, į II C grupę patektų apie 150 tūkst. hektarų plotas, o tai yra kiek mažiau nei 7 proc. visų Lietuvos miškų.
„Tai didžiausią gamtinę vertę turintys miškai, iš kurių privati nuosavybė sudaro maždaug trečdalį ploto – apie 50 tūks. hektarų. Tačiau dalis šių miškų jau ir šiuo metu patenka į II miškų grupę, kurioje plynieji miško kirtimai neleidžiami, o kiti kirtimai taip pat apriboti“, – kalbėjo N.Kupstaitis.
Vis dėlto dalis gamtiškai vertingiausių buveinių bus perkeliamos iš III bei IV grupės į naująją – II C grupę. Tai, iš minėto 150 tūkst. hektarų – maždaug 90 tūkst. ha plotas. Ir jame nebegalės būti vykdomi jokie plynieji kirtimai. Taigi ši nuostata paliečia ir maždaug 30 tūkst. ha privačios nuosavybės miškų.
Pasak N.Kupstaičio, kitose miškų grupėse ūkininkavimas smarkiai nesikeis.
„Įstatyme atsirado pakeitimų, kuriais siekiama sumažinti plynųjų kirtimų plotus – apriboti didžiausią leistiną plyno kirtimo plotą, taip pat dalį plynųjų keisti į atvejinius bei atrankinius kirtimus. Ir juos dar modifikuoti taip, kad jie kuo geriau atitiktų konkrečios miškų grupės paskirtį.
Pavyzdžiui, valstybiniai parkai – tai ir kompleksinės saugomos teritorijos. Jose yra ir ūkinių miškų, todėl ten bus leidžiama plynai iškirsti ne daugiau kaip 1 ha plotus. Tokie mažo ploto, bet plyni kirtimai dažniausiai būtini šviesamėgiams medžiams – pušims ar beržams“, – paaiškino N.Kupstaitis.
Skirs kompensacijas
Privačių miškų savininkams, kurių valdos yra ne saugomose teritorijose, bus mokamos kompensacijos – tam tikro dydžio išmokos.
Šiuo metu už veiklos apribojimus miškuose, jau esančiuose saugomose teritorijose, savininkams yra mokamos kompensacijos iš valstybės biudžeto, bet daugiausia „Natura 2000“ išmokos. Jos kartą per metus pasiekia šeimininkus per Kaimo plėtros programą ir yra paskaičiuojamos atsižvelgiant į deklaruotą plotą.
Taigi ir privačių miškų savininkams, kurių valdos atsidurs tarp minėtųjų 30 tūkst. hektarų, už prarastą kirtimų galimybę bus mokamos analogiškos išmokos.
„Ko gero, tai ir yra didžiausia problema – kompensacijos mokamos kaip išmokos ilgą laikotarpį, o miško savininkai norėtų gauti momentines pajamas už tai, kad nebegalės išsikirsti miško ir parduoti medienos.
Bet miškas pridėtinę vertę kuria ne tik iš medienos pramonės. Paskaičiuota, kad jis turi ir kitokią, daug didesnę vertę, nei momentinė grąža“, – sakė N.Kupstaitis.
Reiks specifinio ūkininkavimo
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vadovo Donato Dudučio, mediena yra svarbi šalies ekonomikai, bet jos kiekis, kuris bus prarandamas apribojus kirtimus, nėra didelis.
„Išties privačių miškų savininkus vienijančios organizacijos kelia triukšmą vos dėl kelių procentų šalies miškų. Be to, dalyje jų ir taip jau yra kirtimų apribojimų“, – sakė D.Dudutis.
Ar tuose miškų plotuose, kuriose bus saugomos buveinės, apskritai nieko nebebus galima daryti?
„Jose reikės specifinio ūkininkavimo. Būtent todėl ir išskiriama atskira miškų grupė. Numatoma, kad juose bus išimtinė kirtimų rūšis – tai biologinės įvairovės palaikymo kirtimai, kurių intensyvumas, iškertamų medžių požymiai ir kiti parametrai priklausys nuo konkrečios buveinės tipo ir jos būklės“, – sakė D.Dudutis.
Tam tikros nedidelės apimties kirtimai bus vykdomi beveik visose iš 13 miško buveinių tipų. Kai kuriais atvejais jie bus būtini, nes reikės paskatinti buveinės ilgalaikį formavimąsi tokia kryptimi, kad jos struktūra kuo labiau atitiktų palankios apsaugos būklės sampratą.
Ir dar vienas skaičius: visas 150 ūkst. ha miškų plotas, kuriame nebegalima bus kirsti medžių medienai paimti, teoriškai sudaro apie 800 tūkst. kubinių metrų medienos kasmet. Tai šiek tiek daugiau nei 10 proc. šiuo metu rinkai Lietuvoje patiekiamo metinio medienos kiekio.
Buveinėms steigti – atrankos kriterijai
Algirdas Klimavičius,
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas
Pirmas etapas – atrenkamos vietovės, kurios atitinka kriterijus, ir jų sąrašas siunčiamas EK. Kai EK jas patvirtina, jos tampa europinės svarbos teritorijomis. Ir tada atsiranda didelių įpareigojimų Lietuvai: kiekvienai teritorijai turi būti tiksliai nustatyti apsaugos tikslai – ką ir kokiose vietose būtina apsaugoti ir nustatyti tam skirtas priemones.
Būtinų apsaugos priemonių pavyzdys –nacionalinių saugomų teritorijų įsteigimas, nors gali būti pritaikytos ir kitos būtinos apsaugos priemonės nustatymas.
Kai vietovės tinkamai apsaugotos nuo pažeidimų, jos pavadinamos buveinių apsaugai svarbiomis. Ir svarbu, kad tai įvyktų per 6 metus – nuo to momento, kai EK patvirtina parengtą sąrašą.
Kiek tų teritorijų turi būti? EK vertina gautą sąrašą – jo išsamumą. Naudojama 20 ir 60 proc. taisyklė. Ne prioritetinės buveinės turi būti saugomos bent 20 proc., o prioritetinės svarbos – bent 60 proc. aprėpties, vertinant visą nacionalinį tokių buveinių tipų plotą.
Tokie patys kriterijai taikomi ir saugant EB svarbos augalų ir gyvūnų rūšis. Pavyzdžiui, Lietuva turi ypatingą atsakomybę dėl balinių vėžlių, nes jų šiaurinė paplitimo riba eina per Lietuvą, – tai Metelių regioninis parkas, Veisiejų regioninis parkas ir gretimos teritorijos. Ekologine prasme tos pakraštinės populiacijos patiria nuolatinį geografinių sąlygų nulemtą stresą, pasižymi išskirtinėmis savybėmis, reikalingomis rūšiai išlikti.
Tas pats yra ir su miškų buveinių tipais, kaip kad Vakarų taiga Lietuvoje. Tai pakraštinė taigos paplitimo riba – ypatinga atsakomybė ją saugoti.
Šiauriniame regione esantys miškai priskiriami taigai – spygliuočiai ant mineralinių gruntų. Vakarų taigos buveinė identifikuojama ten, kur tokie spygliuočių miškai yra seni, pasižymi būdinga žolinių augalų įvairove, medynai – įvairiaamžiai, kuriuose žmogaus veiklos pėdsakų nėra arba jie labai nežymūs.
Kiek iš viso buveinių? 2009-2015 m. jos buvo inventorizuojamos ir duomenys paskelbti Geoportal.lt – Lietuvos erdvinės informacijos portale.
6,6 proc. šalies teritorijos yra Europinės svarbos buveinės – 87 tūkst. plotelių, kurios vidutinis plotas yra 5 ha. 62 proc. visų inventorizuotų buveinių sudaro 13 miško buveinių tipų.
Įgyvendindama ES buveinių direktyvą, Lietuva yra įpareigota išsaugoti ne visas 100 proc. buveinių, bet pačias geriausias radavietes, užtikrinant jų apsaugos geografinį tolygumą, ekologinių sąlygų įvairovę. Supaprastintai vertinimas atliekamas taip: nustatytos vietovės turi aprėpti ne mažiau 60 proc. prioritetinių buveinių tipų ploto ir ne mažiau 20 proc. – neprioritetinių buveinių ploto.
Buveinių direktyvoje teigiama, kad pačios valstybės pačios gali rinktis, ar tesės aktais saugoti buveines, ar steigti naujas saugomas teritorijas ar kitais teisiniais mechanizmais užtikrinti apsaugą. Bet kokiu atveju būtina nustatyti apsaugos priemones ir taip dirbti, kad buveinių būklė neblogėtų.
Kiti būtinų apsaugos priemonių pavyzdžiai – tai apsaugos sutartys su žemės savininkais ir valdytojais, projektavimo dokumentų keitimai ir kita. Kai kuriais atvejais steigiamos ir naujos saugomos teritorijos.
Viena iš apsaugos priemonių ir yra Miškų įstatymo papildymas apsaugos nuostatomis dėl europinės svarbos buveinių. Jis formuluojamas taip, kad buveinėms taikomas režimas užtikrintų palakios apsaugos būklės išsaugojimą ilgą laiką.
