Apžvalgos bokštai vilioja žiemos keliauninkus – vieno tikrai nepakaks

Pasirinkimas yra didelis, – galima aplankyti saugomose teritorijose esančius apžvalgos bokštus ir dovanų gauti vertingą knygą.

Paprastą savaitės dieną ties Metelių regioniniame parke esančiu apžvalgos bokštu – nė vieno automobilio. Viršūnėje – nė vieno žmogaus. Bet savaitgaliais jo laiptais ima tapenti keliauninkų kojos, į Merkinės apžvalgos bokštą – taip pat.

Žiema neuždaro žmonių namuose. Jie keliauja. Nes Lietuva visais metų laikais nepraranda žavesio.

Kraštovaizdis, atsiveriantis nuo apžvalgos bokštų, akims yra labiau aprėpiamas nei vasarą, kai dalį jo pridengia žalia medžių laja.

Žmonėms to reikia – išskirtinio gamtos sukurto grožio. Jis daro įtaką jų emocijoms, būčiai ir veiklai – tai yra visų mūsų gyvenimo kokybės dalis.

Tiems, kurie savaitgaliais užakina namų duris ir traukia į gamtą, ne itin paisydami įnoringų orų, idėjų mestelėjo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT).

Pasak VSTT atstovės Dianos Rakauskaitės, žmonės žiemą noriai keliauja po Lietuvą, ir jiems galima patarti, ką verta aplankyti ir pamatyti, kad, jie pasigėrėtų kraštovaizdžiu regioniniuose bei nacionaliniuose parkuose.

Todėl VSTT kartu su kelionių po Lietuvą portalu „pamatyklietuvoje.lt“ dar sausio pradžioje pakvietė keliautojus dalyvauti žaidime – aplankyti 10 apžvalgos bokštų, esančių saugomose teritorijose.

„Sausis jau nutolo. Tačiau iki vasario pabaigos dar yra laiko, ir aplankyti bokštus, trims regionams skyrus jiems po savaitgalį, tikrai yra galimybių.

Manome, kad pasiekus Dzūkiją ir per vieną dieną pakaks laiko užkopti į Metelių, Merkinės bei Veisiejų apžvalgos bokštus“, – kalbėjo D.Rakauskaitė.

Žemaitijoje taip pat per dieną nebūtų sunku nuvažiuoti iki Siberijos pelkės apžvalgos bokšto, Kalnalio bokšto – Salantų regioniniame parke bei Aukštagirės bokšto Varnių regioniniame parke.

„Ir dar lieka Aukštaitija su keturiais bokštais: Šiliniškių, Labanoro (Mindūnų), Švenčionių bei Medžių lajų taku Anykščių regioniniame.

Kiekvienas žmogus, aplankęs visus bokštus ir, būdamas ties jais, užsiregistravęs pamatyklietuvoje.lt svetainėje, dovanų gauna knygą „Ypatinga Lietuva“, – sakė D.Rakauskaitė.

Jos teigimu, geriausia kelionės maršrutą pasirinkti telefono interneto naršyklėje adresu: 

Vasarą – po kelis šimtus žmonų pakrantėse, žiemą – po kelis žvejus ant ledo. Taigi Metelio, Dusios ir Obelijos ežerai šiuo metu yra surakinti tylos. O jie – didžiausia Metelių regioninio parko vertybė. Ir, žinoma, baliniai vėžliai, gyvuojantys Juodabalės herpetologiniame draustinyje.

Tačiau kaip atsirado ši ežerų trijulė, kuris dzūkai vadina savo mariomis? Atsakymo verta paieškoti nuo Metelių regioniniame parke esančio lankytojų centro. Nes jis vienintelis iš visų saugomose teritorijose esančių lankytojų centrų žiemą dirba šeštadieniais.

Anot šio parko direktoriaus Ramūno Krugelio, interaktyvi ekspozicija yra įrengta 2001 metais iškilusiame išskirtinės architektūros pastate. Dabartinę lankytojų centro ekspoziciją „Ką pasakytų ežerai“ prieš penkerius metus suprojektavo Skirmantė Vaitkevičiūtė. 

„Per Dusios ežerą įsibėgėjantys vėjai iškraipė medžių kamienus. Todėl pasvirę medžiai, dizainerei sumanius, atsirado ir mūsų ekspozicijoje.

Informacija apie parke esančias gamtos vertybes yra paslėpta jų kamienuose – atvėrus „stalčiukus“ ar „dureles“ galima sužinoti ežerų atsiradimo istoriją, parko augmenijos, gyvūnijos ypatybes“, – pasakojo R.Krugelis.

Pasak R.Krugelio, į lankytojų centrą atvykę žmonės teiraujasi, kur ir ką galima žiemą aplankyti. Vienas pasiūlymų būna paėjėti 3,5 kilometrų ilgio pažintiniu taku Širvinto miške, kitas – užlipti į Metelių apžvalgos bokštą. Iki jo nuo lankytojų centro automobiliu – vos kelios minutės.

Šis 15 metrų aukščio bokštas yra sukonstruotas iš medžio bei metalo ir iš tolo primena susuktą nendrių pėdą. Pasak R.Krugelio, nuo jo platformos atsiveria Metelio ežero, Metelių kaimo, Kimsinės pievos panorama, Papėčių piliakalnis, priešingoje pusėje – siauras Dusios ežero ruožas.

„Kimsynės pieva yra ypač vertinga. Pavasarį ją užlieja pakilęs ežeras, ir joje perėjimui lizdus ima sukti kuo įvairiausi vandens paukščiai, pavyzdžiui, tilvikinių paukščių, povinių vištelių“, – sakė R.Krugelis.

Aukštaitijos nacionalinis parkas (ANP) – lyg rekordininkas. Jame iš keturių apžvalgos bokštų trys yra išskirtiniai. Anykščiuose esantis medžių lajos takas – ilgiausias Lietuvoje, Mindūnų – aukščiausias, Šiliniškių – seniausias.

Papiliakalnių kaime Šiliniškių apžvalgos aikštelė dar 2004 metaus buvo įrengta telekomunkacijų įmonės „Bitė“ bokšte – bazinėje mobiliojo ryšio stotyje. Tad apžvelgti parko panoramą galima pakilus į 30 metrų aukštį.

„Nuo platformos žvelgiant į pietryčius puikiai matomas Šiliniškių gūbrys. Tai – parko etalonas. Jį sudaro ilga kalvų grandinė, susiformavusi per paskutinį ledynmetį. Aukščiausios jų viršūnės siekia net 200 metrų virš jūros lygio.

Gūbriai yra skirtingo aukščio. Giliausi ežerų dugne esantys duburiai pasiekia 40 metrų gylį, tuo tarpu kalnas virš vandens vienur iškyla iki 100 metrų, kitur – gerokai aukščiau“, – pasakojo ANP Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjas Linas Stanaitis.

Nuo bokšto puikiai matomas Ūkojo ežeras – visos jo įlankos ir piliakalniai krantuose. Apskritai žiemą, kai neužstoja medžiai, nuo bokšto matomi net šeši ežerai.

Tad ar žmonės lipa į bokštą nesukdami galvos, ką pamatys, ar prieš tai parko lankytojų centre pasiklausia, į ką užkopus atkreipti dėmesį

„Dažniausiai jie tai daro savarankiškai, gal nė nežinodami, ką pamatys. Visi tikisi gražaus vaizdo ir jį išvysta.

Žvilgsniu kraštovaizdžio panorama aprėpiama net 260 laipsnių kampu. O regėjimo spindulys siekia gerus 15 kilometrų, jei giedras oras – ir dar toliau. Tai yra didelė, nepaprasto grožio apžvalgos teritorija – fragmentuotas kraštovaizdis, kurį kuria pievos, kalvos, miškai, ežerai, gyvenvietės, sodybos“, – paaiškino L.Stanaitis.

ANP lankytojų centras žiemą savaitgaliais nedirba. O darbo dienomis į jį užsuka nebent pavieniai keliauninkai, atsiriekę atostogų žiemą. Vieni specialiai atvažiuoja iš Vilniaus nors dienai pavaikščioti po miškus, kiti – iš kitų miestų ar apskritai iš užsienio.

Yra ir tokių, kurių tikslas – aplankyti visus ANP esančius apžvalgos bokštus. Tad ką jie gali pamatyti, užlipę į aukščiausią Lietuvoje – 36 metrų aukščio Mindūnų (Labanoro) bokštą, pastatytą vos prieš ketverius metus?

„Įveikus 214 laiptelių, nuo platformos vaizdas atsiveria į Siesarties hidrografinį draustinį. Tai išskirtinis gamtos kūrinys. Vanduo jame suplūsta į dvi erdves: šiaurinėje pusėje – į Daugos baseiną, Pietuose – į Nemuno.

Be to, pats Siesarties ežeras pagal jame esančių salų skaičių yra trečias Lietuvoje“, – štai taip kraštovaizdį išgyrė Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Sigitas Žvynys.

Žvilgsniu nuo bokšto galima aprėpti visą Lakajų kraštovaizdžio draustinį. O jis, pasak S.Žvynio, yra sklidinas gamtos paveldo objektų. Tai ir Šiurio pusiasalis, ir Juodieji Lakajai.

„Apskritai tai išskirtinė parko vieta, nes joje peri erelis žuvininkas – ypač išrankus paukštis. Jam reikia gero miško ir švaraus vandens.

Pusė Lietuvoje esančios erelių žuvininkų populiacijos yra aptinkama būtent Labanoro parke“, – užsiminė pašnekovas.

Lakajų kraštovaizdžio draustinyje yra gamtos paveldo objektų, ir architektūros paminklų, kuriuos verta apžiūrėti jau nusileidus nuo bokšto, pavyzdžiui, dvikamienę pušį, Šiurio pusiasalį, Palesos bažnyčią bei koplyčią.

O ar žmonės nebijo tokio didelio aukščio? Pasak S.Žvynio, kurie bijo, ko gero, tie į bokštą nė nelipa. O kurie nebijo, išvysta Labanoro girią, neprarandančią grožio nei žiemą, nei vasarą.