Daug žmonių gyvena užmiestyje ar sodininkų bendrijose, taigi jie patys priartėjo prie laukinės gyvūnijos teritorijų. Tad nebenuostabu, kad po sodybas straksi kiškiai ar šmirinėja lapės.
Į sodus, ieškodamos ant žemės likusių obuolių, dažnai užsuka stirnos. Net šernai įsigudrina atslinkti iki sodybų, ir knislėmis išverčia žemę aplink ąžuolus, čiauškindami giles.
Ką jau kalbėti apie vandens paukščius, nutūpusius mieste upių pakrantes. Jie – nebebaugštūs, ir tarsi prašyte prašosi būti palesinti. Bet ar tikrai reikia tai daryti?
Žvėrys – prie pat namų
„Naktį išbudino čaižus šunelio kiauksėjimas. Atrodė, kad jis uždus besistengdamas kažką nubaidyti. Privalėjau atsikelti, kad jį nutildyčiau. Ir ką? Vos už poros dešimčių metrų, po ąžuolu žemę vertė keturių šernų šeimyna“, – prakalbo Vilniuje, Nemenčinės plente esančioje sodininkų bednrijoje gyvenanti Saulė.
Kitą naktį buvo tas pats – šunelis, išgirdęs šernus, vėl sukėlė visus namus ant kojų. O trečią naktį šernams nebebuvo ko knisti. Jie, matyt, išrausė visas giles ir pasitraukė gilyn, į mišką.
„Tačiau po šernų viešnagės aplink namus ėmė šmirinėti lapė, vieną, kitą vakarą. Kai pamačiau išpešiotą šiukšlių maišą, nakčiai paliktą prie lauko durų, supratau, kad tai jos darbas. Daugiau to nebedarau, nunešu iš karto maišus į konteinerį. Užtat pabėriau į lėkštę sauso šunų ėdalo ir palikau po medžiais“, – pasakojo Saulė. Ir iš karto suabejojo: „Bet ar gerai padariau?“
Gerai ar ne? Net neieškojusi atsakymo į šį klausimą lapei ji daugiau nebesudarė priežasčių ateiti: radusi nepaliestą ėdalą, išpylė lauk. Ir daugiau šiuo žvėrimi nebesirūpino.
Gražūs, bet pavojingi
Žmonės norėtų prie namų turėti „savo“ zoologijos sodą. Į kiemą atklystantys žvėrys juk – gražuoliai. Ir ne itin baigštūs. Gal verta numesti jiems duonos ar maisto atliekų, kad dažniau būtų galima jais pasigėrėti? Ir kad jie nebadautų?
Tačiau gamtininkų atsakymai į šiuos klausimus nuvils.
„Visuomenė yra pasidalinusi į dvi stovyklas. Vieni siūlo žvėris šerti, nes tokia globa esą yra meilės gyvūnijai išraiška. Kiti liepia nieku gyvu to nedaryti.
Iš tikrųjų šėrimas atneša vien tik negeroves“, – sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Laimutis Budrys.
Jis priminė įvykius, kai katilinės prižiūrėtojo maisto atliekomis šeriama ir taip prijaukinta lapė liovėsi bijoti žmonių ir ėmė vartyti buitinių atliekų konteinerius, ieškodama juose ėdesio.
„Toks gyvūną prijaukinantis žmogaus elgesys tėra žingsnis iki nelaimės. Juk žvėrys yra žvėrys. O ką, jei vaikas bandytų paduoti maisto ir lapė įkąstų? Todėl geriau šiuos žvėris tiesiog ignoruoti. Jie patikrins teritoriją ir pasitrauks.
Ir maisto atliekų nevalia palikti prie šiukšlėms skirtų konteinerių. Tai – masalas žvėrims, o kartu – ir paukščiams. Prie tokių „šėryklų“ kuriasi varnos – „steigia“ kolonijas sukdamos lizdus ten, kur yra lengvai pasiekiamo maisto“, – aiškino L.Budrys.
Jis priminė nelaimę, prieš kelerius metus įvykusią Kuršių nerijoje, kur šernas vaikui nukando pirštą. Ten galybė šių žvėrių, ir žmonės pramogaudavo, juos šerdami iš automobilių.
„Galop ir vietos gyventojai, ir poilsiautojai suvokė, kad šėrimas – ne tokia jau gera atrakcija. Nes Nidoje, Juodkrantėje šernai pradėjo iš žmonių, einančių iš parduotuvės, atiminėti pirkinių maišelius su maistu.
Žvėrys – ne pramoga, jie turi gyventi kuo toliau nuo žmonių“, – aiškino L.Budrys.
Primiršo „baltąjį badą“
Ar baidyti stirnas, kurios sukiojasi po sodus, kramsnodamos obuolius? Nes jos ir vasarą, įjunkusios į sodybas, nugraužia salotų lapus ar kitas daržoves.
„Stirnos nieko bloga soduose nepridaro – tenka kai kuriomis teritorijomis dalintis ir su laukiniais gyvūnais. Nes tai žmonės patys atėjo į gyvenamąją jų aplinką.
Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje ar Anglijoje, nebestebina tai, kad žvėrys šmirinėja parkuose. Pas mus takoskyra buvo daug didesnė. Ir tik pastaruoju metu laukinė gyvūnija pradėjo dažniau pasirodyti urbanizuotose teritorijose: miestuose, miesteliuose. Jie yra viliojami maistu, ir tai – blogai. Nes gyventojai nebeskiria, kur – globa, o kur – pramoga“, – kalbėjo L.Budrys.
Jo teigimu, žmonės primiršo tikrąją pagalbą žvėrims, kurios reikia užklupus „baltajam badui“, – esant gilioms ir šaltoms žiemoms.
„Per sniegą stirnos neprisikasa iki plikos žemės, ima badauti, nusilpsta, pradeda sirgti plaučių uždegimu. Tokiais atvejais būtina jas pašerti, bet ne atliekomis, o šienu, lapuočių medžių šakomis, daržovėmis. Kartu tai ir gera, jaunimui tinkanti ugdomoji priemonė“, – sakė gamtininkas.
Vandens paukščiams – kitoks dėmesys
L.Budrio požiūris į vandens paukščių lesinimą taip pat – griežtas. Nes žmonės, darydami „gera“, iš tiesų pakenkia gamtai.
O juk nežaboto noro lįsti arčiau gyvūnijos priežastis yra ta pati: noras ja pasigrožėti.
„Vasarą žmonėms gi labai gražu, kai šeriamos batonu gulbės sukasi aplinkui. Jos prašinėja maisto. Tačiau įpratusios gauti lesalus iš žmogaus rankų, neišskrenda žiemoti. O štai tada, kai ledas sukausto vandens telkinius, ir prasideda žmonių skambučiai į kuo įvairiausias institucijas, kad jos gelbėtų „prišalusius paukščius“.
Dažnai tai tėra optinė apgaulė. Nes gulbės randa ledo properšas ir joje labai lėtai plaukioja. Vos tik gelbėtojai per didžiausius vargus, rizikuodami įlūžti, iki jų prisikasa, gulbės plast – ir nuskrenda“ , – kalbėjo L.Budrys.
Ornitologai yra dar kategoriškesni. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos pirmininko Liutauro Raudonikio, svarbu įsidėmėti keletą dalykų, susijusių su vandens paukščių globa.
Vienas svarbiausių – nelesinti jų per anksti, kol dar ledas nesukaustė vandens telkinių. Nes maistas „prikausto“ paukščius prie vienos vietos, ir jie nebeišskrenda ieškoti jo piečiau. Taip jie patenka į gamtos spąstus, ypač užšąlančiuose ežeruose bei upėse.
„Žiemą jiems reikia padėti, bet tik tada, kai ji persirita į antrą pusę ir vandens telkiniuose paukščiams nebelieka natūralaus maisto. Pavyzdžiui, gulbės susitelkia Nemune, ties Kauno hidroelektrine, – vandenyje, kurio dar nesustingdė šaltis. Bet iki sausio antros pusės jos išlesa visus jame buvusius augalus.
Taigi ornitologų draugijoje mes sutarėme, kad tuomet, kai Nemunas užšąla žemiau Panemunės tilto, reikia pagelbėti paukščiams – lesinti, nes jie tiesiog nebeturi nei maisto, nei kur pasitraukti.
Perkame iš ūkininkų grūdus, ieškome savanorių. Ankstesniais metais jie lesino vandens paukščius prie Kėdainių Nevėžyje, prie kitų hidroelektrinių“, – pasakojo L.Raudonikis.
Kuri gyvybė svarbesnė?
Pasak ornitologo, labai dažnai žiemojančios gulbės sukelia žmonėms nepagrįstą nerimą.
Jei gulbės tupi apšalusios ledu, tai dar nereiškia, kad jos žūsta.
Šie paukščiai turi labai storą pūkų sluoksnį, kuris sulaiko kūno šilumą. Apledėja tik viršutinės plunksnos, kurios būna sušlapusios vandenyje. Taupydamos energiją gulbės snaudžia ant ledo, kad, sulėtėjus medžiagų apykaitai, mažiau sunaudotų kalorijų.
Tai būdinga ir kitiems žiemojantiems vandens paukščiams.
„Bet jei gulbė iš tikrųjų įšalo, išgelbėti jos, nerizikuojant gyvybe, neįmanoma. Ledas tose properšose neišlaiko žmogaus. Buvo keletas atvejų, kai patys ornitologai, gelbėdami paukščius, įsmuko po ledu. Ir tik laimingo atsitiktinumo dėka vieni kitus išgelbėjo.
Laukti, kol sustorės ledas ir traukti link paukščio nėra prasmės. Nes jis per tą laiką žus.
Tad jei gulbės įšąla, dėl to esti kalti patys žmonės, kurie prieš tai jas lesino, ir paukščiai pasiliko žiemoti“, – sakė L.Raudonikis.
Logika čia paprasta: nebūtų maisto – paukščiai skristų piečiau, link Lenkijos, Vokietijos. Ir ten peržiemotų.
Lesyklos – visada pilnos
Ir dar vienas L.Raudonikio paakinimas paukščių mylėtojams: žvirblinius paukščius, kurie sukiojasi aplink namus – zyles, kikučius ir kitus – reikia lesinti nuolat ir visą žiemą, kol ateis pavasaris ir nutirps sniegas.
Šiems paukščiams pavojingiausia yra lijundra bei plikšala, nes jie nebegali rasti to lesalo, kurį išsislapstė medžių žievės plyšiuose, drevėse. Jie ima badauti, nes dienos – trumpos, o energijos susirasti maisto nebeturi.
Štai todėl nevalia numoti ranka ir palikti lesyklas tuščias.
„Nevalia paukščiams berti duonos, nes joje yra mielių arba kitokių tešlos kėliklių, o tai paukščiams reiškia pražūtį. Geriausias ir paprasčiausias lesalas – natūralios saulėgrąžos“, – priminė L.Raudonikis.
