Taigi ir XII urbanistinis forumas, už diskusijų stalo susodinęs Lietuvos architektus, nekilnojamojo turto plėtotojus, savivaldybių ir bendruomenių atstovus, kitus ekspertus bei užsienio svečius, paskatino ne tik apsikeisti nuomonėmis apie tolimesnę miestų raidą, bet ir aptarti iššūkius, kuriuos miestams kelia klimato kaita, oro tarša, būsto trūkumas, kiti neigiami veiksniai.
Karšti taškai
Teritorijų nepritaikymas pokyčiams, integruoto planavimo stoka, silpnos bendruomenės – tai tik keletas nedarnios miestų plėtros požymių.
Pasak pasiūlymus Lietuvos urbanistinei politikai rengusios bendrijos „MASH Studio“ atstovės Živilės Šimkutės, Lietuvos urbanistinis forumas – tai šalies tvaraus vystymosi vertybes nusakantis dokumentas. Jis sudaro prielaidas bendradarbiauti įvairioms institucijoms, sektoriams, savivaldos administracijoms.
„Spalį Tarptautinė klimato kaitos komisija paviešino specialiąją ataskaitą. Joje bandoma numatyti, kaip greitai ir kokiu mastu vyks nelaimės, jei globalinė temperatūra dar pakils puse laipsnio, ir kaip – jei ji pakils 1 laipsniu.
Taigi ataskaitoje kalbama apie priemones, ką daryti – kaip miestai turėtų keistis, kad pasiektų geresnių rezultatų. Štai tokiame kontekste atsiranda ir Lietuvos urbanistinė politika. Joje nežvelgiama į miestus kaip vien tik į pastatus ar viešąsias erdves, bet tai vertinama kompleksiškai klimato kaitos kontekste“, – kalbėjo Ž.Šimkutė.
Dabar pats laikas peržvelgti patirtį ir įvertinti, kas buvo daroma ne taip. Ir pasirinkti vertybės, kuriomis vadovaujantis privalu bus toliau plėtoti Lietuvos miestus.
Pasak Ž.Šimkutės, yra pateikti pasiūlymai keturioms Lietuvos urbanistinės politikos kryptims. Ir jų, atsižvelgiant į kitų jau sukauptą patirtį, reikėtų laikytis.
Viena jų – tai miestų daromo poveikio klimato kaitai mažinimas ir atsparumas klimato reiškiniams.
Kita – sinergijos atkūrimas ir ryšių stiprinimas. Nes urbanizuotos teritorijos yra kraštovaizdžio dalis, todėl jų plėtra turi vykti darnoje su gamta bei tarpusavyje.
Trečioji – gyvybingumas ir socialinis teisingumas. O tai reikškia, kad juose turi būti patogu gyventi visiems žmonėms, turintiems negalią – taip pat.
Ketvirtoji – tvarus erdvinis vystymas. Tai – urbanistinė dalis, kurioje kalbama apie būstą, judumą, susisiekimą.
Būtini pokyčiai
Didžioji sankaupa problemų ateina iš miestų, oro taršos – taip pat. Todėl šiuo metu kiekvienai valstybei didžiausiu iššūkiu yra tapusi būtinybė pristabdyti klimato kaitą. Akivaizdu, kad miestuose reikia tokių pokyčiu, kad jie nebeskleistų ir skatinančios klimato kaitą, ir sveikatai žalingos oro taršos.
Pasak aplinkos viceministrės Rėdos Brandišauskienės, tarptautinė bendruomenė jau yra sutarusi dėl miestų ateities vizijos. Tai saugūs, atsparūs ir darnūs miestai bei stiprios gyventojų bendruomenės.
„Miestų ateitis priklauso ne tik nuo valstybės, savivaldybių ar profesionalų. Būtina matyti visumą ir bendradarbiauti.
Skirtingų sričių, sektorių bei skirtingų miestų vystymo dalyvių susitelkimas dėl darnios miestų ateities, klimato kaitos iššūkių, yra tai, kas reikalinga. Nes nei vienas pavieniui to neįveiktume“, – sakė R.Brandišauskienė.
Dokumentų – šūsnys
„Planavimo sistema, veikianti nuo 2001 metų, yra tapusi milžinišku kiekiu tarpusavyje nederančių dokumentų, o ir erdvinis planavimas su jais nėra aiškiai susietas.
Vien valstybės strateginio planavimo dokumentų yra kone 300, o kur dar regioniniai?“ – apie sunkiai suvaldomą dokumentų srautą prakalbo finansų viceministras Darius Sadeckas.
Dokumentai, reikalingi ES lėšoms įsisavint, neintegruoti į nacionalinius planus. ES pinigais finansuojami projektai dažniausiai yra skirti trumpalaikiams tikslams pasiekti, o ne ilgalaikiams ir tvariems.
„Senoji strateginio planavimo sistema apaugo įvairiais procesais ir tapo labai sudėtinga. Ji pertvarkoma, ir šios pertvarkos tikslas – sukurti ją vieningą, sumažinti dokumentų kiekį ir užtikrinti jų sąsajas su biudžetu“, – aiškino D.Sadeckas.
Pertvarkius strateginio planavimo sistemą, joje atras savo vietą ir naujasis Lietuvos teritorijos bendrasis planas. Tam, kad planavimo ir strategavimo sistema taptų aiškesnė ir paprastesnė, dokumentų skaičius bus sumažintas daugiau nei perpus, paliekant pačius svarbiausius.
Seną planą pakeis naujas
Pasak Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktoriaus Mariaus Narmonto, šiuo metu kuriamas naujasis Lietuvos teritorijos bendrasis planas bus centrinis – imlus pokyčiams, integralus dokumentas. Jis bus susietas su strateginio planavimo sistema ir nebeegzistuos pats sau atskirai.
„Štai todėl darome tokį jo rengimo procesą, kad kuo daugiau dalyvautų suinteresuotų institucijų, nekilnojamojo turto plėtotojų, nevyriausybinių organizacijų – kad tas planas taptų visų“, – užsiminė M.Narmontas.
Ko tikėtis iš šio dokumento? Pasak M.Narmonto, kai kurie sprendiniai plane galbūt taps strateginiais objektais. Kitais atvejais planas nurodys kitų programų kryptį.
Pavyzdžiui, plane bus numatyta naujo tarptautinio oro uosto, vieta, kuri labiausiai tiktų išoriniam gilavandeniui jūrų uostui, teritorijos, kuriose galėtų atsirasti poligonai arba tokios vietovės, kurios negalės būti urbanizuotos.
Belgija: istorija ir problemos
Kurdama savąjį planą Lietuva žvalgosi ir į kitas valstybes, o prireikus – ir mokosi iš jų klaidų. Štai todėl pasidalinti patirtimi į urbanistikos forumą buvo pakviesta svečių, vienas jų – Belgijos urbanistinės kompanijos BUUR partneris Johanas Van Reeth'as.
Johanas Van Reeth'as yra inžinierius. Jis turi ir savo įmonę – sprendžia miestų planavimo, projektavimo, gyventojų mobilumo užduotis.
„Belgija – tai viena didelė tankiai apgyvendinta teritorija su daugybe periferijų. Pastaruosius 50 metų joje statybos vyko nutrūktgalviškai. Aplink Leveną, Briuselį, Antverpeną išdygo miškas miestelių. Iš viso Belgijoje yra susikūrę apie 300 savivaldybių: tai lyg kaimas su daugiaaukščiais“, – taip savo šalį apibūdino J. Van Reeth'as.
Visa tai, jo teigimu, nulėmė nevaldoma plėtra: pramonė buvo būdinga visiems Belgijos seniesiems miestams. Tai paskatino kurtis gigantišką infrastruktūrą: priemiesčiai vis labiau plėtėsi, nes gyventi mieste buvo ne prestižas. Kiekvienas žemės metras buvo įteisintas ir turėjo savininką.
„Buvo sukurta daug sklypų, kuriuos galima užstatyti. Juose ir dabar vyksta statybos – tebesitęsia urbanistinė plėtra periferijose.
Belgija viena iš tų valstybių, kur pačios didžiausios transporto spūstys. Žmonės gali gyventi, kur nori, bet yra priklausomi nuo automobilių, o tai didina oro taršą. Atsidūrėme užburtame rate: mažėja viešojo transporto sektorius, todėl esame pati taršiausia valstybė Europoje“, – kalbėjo J. Van Reeth'as.
Tuo pačiu, anot svečio, mažėja tikrų kaimų identitetas. Juose lankosi tik to paties kaimo gyventojai, prastėja paslaugos, infrastruktūra juose bloga, todėl sunku įvežti maistą, produktus iš ūkių.
Politiniu lygmeniu bandyta keisti plėtrą, bet pastangos liko nesėkmingos. Nes planai, kuriuos kūrė politikai, buvo atitrūkę nuo tikrovės, erdvinis planavimas buvo nenuoseklus. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje buvo dalimi leidimai statyti net nevertinant, koks bus statybų poveikis“, – pasakojo J. Van Reeth'as.
Ieško išeičių
„Dabar mes ieškome išeičių, pasikliaudami kitokiais sprendimais, – patikino J. Van Reeth'as. – Miestų augimą būtina kontroliuoti, spręsti automobilių spūsčių problemas.
Nutarėme atsisakyti bendrojo teritorijos plano ir sukurti erdvinę Belgijos viziją. O ji tokia: privalome sustabdyti plėtrą ir panaudoti tai, ką jau turime.
Taigi sukūrėme keletą principų, kad regionai jais vadovautųsi. Vienas jų – nuo 2014-ųjų nebegalima plėtoti atvirų erdvių, kitas – miestuose turi būti sukurti kuo tankesni multimodaliniai tinklai.
Tiesiog norime, kad savivaldybės bendradarbiautų, nes būtent vietos valdžia turės įveikti problemas“.
Ir tai – logiška, nes pusė Belgijos žmonių gyvena periferijose, 20 proc. – miestuose, visi kiti – užmiesčiuose. Todėl kasdien, tarkim, aplink Leveną susidaro didžiulės automobilių spūstys.
„Štai todėl ir norime, kad žmonės imtų rūpintis gamta, – kad atsirastų susisiekti su miestais tinkami tinklai, pavyzdžiui, investuojama į dviračių takus, geležinkelių sistemą.
Užduotis – persodinti žmones į viešąjį ekologišką transportą ir taip išsaugoti dar likusią žaliąją gamtą. Tai sudėtingas projektas. Taigi dirbame su geležinkelių projektu – yra tokių atkarpų, kurios seniai nenaudojamos. Tad jomis paleidžiami vadinamieji tramautobusai – stengiamės, kad jie pasiektų visas gyvenvietes, kurias tik įmanoma“, – sakė svečias.
Poveikis žmogui – daugialypis
Taigi ko reikia ateities miestams, kad būtų užtikrinamas jų pažangus planavimas, tvarumas ir atsparumas klimato kaitos keliamoms grėsmėms? Ar Lietuva yra tam pasiruošusi?
„Miestų augimas – natūrali jų prigimtis. Todėl reikia gerai numatyti, ką ir kaip pakeisti – kaip tą augimą suvaldyti. Ir tai daryti reikia pasitelkus derybas“, – tuo neabejojo forume viešėjusi Austrijos Technologijų Instituto teritorinio bei erdvinio planavimo specialistė Daiva Jakutyte-Walangitang.
Jos teigimu, yra nedaug dokumentų, kuriais vadovaujasi miestų savivalda. Tačiau visi jie kelia vieną klausimą, ar galima toliau gyventi miestuose taip, kaip iki šiol. Naudoti milžiniškus kiekius energijos? Ignoruoti klimato kaitą?
Pasak viešnios, didžiausias iššūkis pasaulyje yra ne tik patys miestai, bet jų daugialypis poveikis žmogui. Tai ir tarša, spartinanti klimato kaitą, ir būsto trūkumas, ir neigiami socialiniai pokyčiai, ir didėjantis atotrūkis tarp visuomenės grupių.
„Gyvenu Austrijoje, bet dažnai pagalvoju, kokio identiteto nori Lietuva. Šiuo metu kuriamas Lietuvos teritorijos bendrasis planas yra gera proga susitarti dėl vertybių, – užsiminė D.Jakutyte-Walangitang. – Manyčiau, Lietuva, būdama ES narė, neišnaudoja galimybių, kurias suteikia ES pinigai.
Pasigendu Lietuvos miestų matomumo šiame kontekste. Pavyzdžiui, skaitmenizacija Vilniuje pakankamai gerai naudojama, bet ar tai matoma kitur“?
Taršą privalu suvaldyti
Anot D.Jakutytės-Walangitang, miestų suvartojamos energijos kiekiai tebeauga visame pasaulyje. Vadinasi, jų raidos strategijos nėra veiksmingai įgyvendinamos.
Ką pakeisti? Ar gyvendami užterštuose miestuose galime išlikti sveiki? Šie klausimai, pasak D.Jakutytės-Walangitang, kyla visų valstybių vyriausybėms.
„Miestai išmeta tiek anglies dvideginio kaip kitur – visa šalis. Pavyzdžiui, vien Tokijuje CO2 emisija yra kaip visoje Belgijoje. Energijos alkis miestuose yra didelis, ir klimato kaita nėra atsietas nuo jų dalykas.
Klimatas tampa neprognozuojamas, o kaip miestai gali tam ruoštis? Kaip suvaldyti tokią riziką“? – svarstė D.Jakutytės-Walangitang.
Jos teigimu, Vokietija, Austrija , Olandija ėmėsi pokyčių. Jų valdyme bei plėtroje – kuriant bendruosius planus – vis dažniau dalyvauja privatusis sektorius. O tai – svarbu, nes tai padeda nepraleisti pro akis svarbiausių žinių.
„Nevalia ignoruoti visuomenės. Austrijoje, ypač demonstraciniuose projektuose, virsmas neįmanomas be visuomenės pritarimo. Turės būti įgyvendinti nauji eksperimentiniai sprendimai, ir visuomenė turi su jais susipažinti.
Pavyzdžiui, Kinija negarsėja savo demokratija, bet ir ten jau vyksta diskusijos. Mes irgi turime klausti, kaip, pasitelkus vietos bendruomenes, galima būtų stiprinti miestų atsparumą klimato kaitai. Apie tai diskutuojama ir Austrijoje, ir kitose Europos valstybėse“, – kalbėjo viešnia.
Ji neabejoja: turi pasikeisti požiūris, ir gyventojai iš energijos vartotojų turi tapti jos gamintojais. Austrijoje tai jau išplitusi veikla. Lietuvoje irgi namų ūkiai gali imtis jos gamybos – pasitelkti saulės modulius. Tai ir yra išmanaus miesto esmė.
„Rengėme įvairių miestų pokyčių darbotvarkes. Siekiame kad mūsų miestai būtų išmanūs ir kad energijos elektros gamyba iš atsinaujinančios energijos šaltinių padidėtų penktadaliu.
Kiekvienam miestui reikėtų turėti savą pokyčių viziją, susikurti atskirą planą. Nes transformacijos kelias yra sudėtingas.
Miestas juk nesibaigia ties savo teritorijos riba, jis turi būti susijęs su visais aplinkiniais regionais.
Austrijoje plėtojame priemiestines bendruomenes. Jos panašios kaip ir Lietuvoje: miestų infrastruktūra plečiasi, darbuotojai sensta, gyventojų grupės tampa vis jautresnės ir klimato pokyčiams. Būtent todėl miestų atsparumas tam yra svarbi tema“, – užsiminė D.Jakutytė-Walangitang.
