Jungtinėje Karalystėje studijuojantis ir šiuo metu praktiką Panevėžio miesto savivaldybėje atliekantis Ignas Valentinavičius pasakojo, kaip vienas prekybos tinklų, veikiantis ir Lietuvoje, prie neseniai pastatytos parduotuvės Londone įrengė automobilių stovėjimo aikštelę.
„Parduotuvės architektūra yra tokia pati kaip Lietuvoje, tačiau aikštelė greta jos yra padengta specialia danga.
Ji ypatinga tuo, kad per liūtis į ją greitai susigeria vanduo. O Lietuvoje visos aikštelės greta parduotuvių yra aklinai išasfaltuotos“, – sakė I.Valentinavičius.
Ir tai – ne smulkmena. Prekybos centrų plėtra Lietuvoje tebevyksta. Prie jų atsirandančios asfalto salos vasarą tampa ir karščio salomis. O liūčių vanduo, neturėdamas kur susigerti, garma tolyn ir akimirksniu pripildo lietaus surinkimo vamzdynus.
Kodėl to reikia?
Pasak Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesoriaus dr. Egidijaus Rimkaus, miestai, tiksliau – savivaldybės, norom nenorom turės imtis tokių sprendinių, kurie ir sušvelnintų klimato kaitos reiškinius, ir padėtų prie jų prisitaikyti.
Stichinės liūtys, lijundra, netikėti šalčiai, karščio bangos. Visa tai nebeaplenkia miestų.
„Adaptacija – bet kokios sistemos gebėjimas prisitaikyti prie klimato pokyčių. Švelninimas – tai visos priemonės, kurios pasitelkiamos anglies dioksido išmetimui mažinti ar pašalinti iš atmosferos. Jos būtinos, kad klimato pokyčiai vyktų lėčiau arba silpnėtų.
Taigi žmonių atsakas į klimato kaitą yra dvejopas. Pavyzdžiui, dengiami žalieji stogai – tai prisitaikymo priemonė, sodinami medžiai – klimato švelninimo priemonė“, – paaiškino E.Rimkus.
Kelia įvairių grėsmių
Klimato kaita miestams kelia įvairių grėsmių, bet didžiausia – poveikis žmonių sveikatai, taip pat bioįvairovei ir infrastruktūrai.
„Miestų mikroklimatas sustiprina ir liūtis, ir karščio bangas. Pavyzdžiui, pernai uraganas „Harvey“ nusiaubė centrinius Teksaso rajonus ir pridarė apie 125 mlrd. JAV dolerių nuostolių. Mokslininkai apskaičiavo, kad urbanizuotos teritorijos sustiprino stichiją net 21 kartą.
Tai – ne atsitiktinumas. Gatvių, šaligatvių paviršius nesugeria vandens, jis kyla ir sukelia didelius, pražūtingus poplūdžius“, – paaiškino E.Rimkus.
Akivaizdu, kad kaistame
Karščio bangos, siekiančios virš 30 laipsnių Celsijaus, anksčiau buvusios retenybė, pastaruoju metu tampa įprastos. Atrodytų, kad tai – „nieko tokio“, tačiau jos daro stiprų neigiamą poveikį žmonėms.
Keičiantis klimatui tokių kaitrių periodų ir toliau daugės. Jie kelia ypač didelę riziką vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Pavyzdžiui, per 2003 metų vasaros karščio bangą Europoje mirė apie 70 tūkst. žmonių. Daugiau nei per tą patį laikotarpį 2002 m., ir būtent dėl ypač didelių karščių.
Šie faktai rodo, kad būtina imtis klimato poveikį žmogui mažinančių priemonių. Kokių?
Pasak Vienoje, Austrijos technologijos institute, dirbančios Daivos Jakutytės-Walangitang, tarptautinė patirtis liudija, kad pa- prastai apie priemones, padedančias prisitaikyti prie klimato kaitos reiškinių, imama kalbėti tik po katastrofų, kai suskaičiuojami jų padaryti nuostoliai.
„Karščio bangų vis daugėja. Pavyzdžiui, autostrada prie Vienos vasarą įkaisdavo iki 40 laipsnių Celsijaus. Airijoje, kurioje tuo metu dirbau, per karščio antplūdį buvo sustabdytas vandens tiekimas augalams laistyti.
Taip, apsisaugojimo priemonės brangios, tačiau politikai nuklysta į detales ginčydamiesi dėl lėšų investicijoms. Nors pats laikas suvokti, kad nieko nekeičiant jiems patiems bus blogai, nes visa tai susiję su sveikata ir nelaimių grėsmėmis.
Kita vertus, juk ne už viską vyriausybės privalo mokėti. Reikia keisti mąstymą ir imtis tokių priemonių, kurios įtraukia kitas suinteresuotas šalis, jos nekainuoja brangiai, bet švelnina klimato kaitos reiškinius“, – užsiminė D.Jakutytė-Walangitang.
Viena jų – želdinimo projektai miestuose. Patys gyventojai gali kurti žaliąsias salas, auginti prie namų želdynus, nes sukišti rankas į žemę – natūralus žmonių poreikis.
Kita – reikalavimai, kuriuos pačios valstybės turėtų nustatyti, pavyzdžiui, kokia turi būti automobiliams parkuoti skirtų aikštelių danga.
Brangiausia – taisyti klaidas
Pasak buvusio aplinkos viceministro Martyno Norbuto, prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės pabrangsta ne tada, kai jos kuriamos, bet tada, kai tenka taisyti klaidas, kurių buvo galima išvengti.
„Juk ir šiuo metu miestų aplinkkeliai projektuojami daubose, kur susirenka liūčių vanduo. O kokio skersmens vandens surinkimo vamzdynai ten klojami? Tikrai ne tokie, kad surinktų gausų vandens kiekį.
Investicijos nėra didelės, kai galvojama, kaip išvengti didelių katastrofų“, – įsitikinęs M.Norbutas.
Pavyzdžiui, rekonstruojamos centrinės miestų aikštės šiandien išklojamos trinkelėmis, po kuriomis – vandeniui nepralaidi danga. Bet tada, kai kils problemų ir viską reikės lupti lauk, investicijos į tą pačią vietą patrigubės.
Pasak prof. E.Rimkaus, planuojant žaliąsias zonas miestuose būtina atsižvelgti į gamtos pokyčius.
„Adaptacijos priemonių kompleksas projektuose turi būti siejamas su klimato kaita. Tai turi būti numatyta, pavyzdžiui, miestų infrastruktūros planuose ar bendrųjų planų sprendiniuose“, – užsiminė profesorius.
Specialistų žvilgsnis
Nors ir daug kalbama apie tai, kad miestų savivaldybės turi įsileisti žaliosios infrastruktūros projektus ir taip imtis klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonių, dažnai stringama ties jų samprata.
Anot Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto lektorės Jurgos Vitkuvienės, žalioji infrastruktūra – tai ne išpuoselėti parkai ir miesto želdynai.
„Ši infrastruktūra – strategiškai suplanuotas gamtinių zonų tinklas. Jo paskirtis – užtikrinti teritorijos tvarumą pasitelkus natūralias gamtos priemones.
Svarbiausia tokios sistemos užduotis – sunaikinti kylančias problemas jų atsiradimo vietoje, pavyzdžiui, suvaldyti paviršinio vandens perteklių“, – paaiškino J.Vitkuvienė.
Miesto miškai, dirbtinės pelkės, žalieji stogai, žaliosios sienos – visa tai yra žaliosios infrastruktūros potipiai.
Pavyzdžiui, apželdintas stogas neleidžia saulei įkaitinti pastato, o žiemą apsaugo nuo šilumos nuostolių. Kartu jis padeda surinkti lietaus vandenį: dalis jo išgaruoja, o dalis nudrenuojama į pastato apačią.
„Lietuvoje jau yra jų įrengimo tendencijų, tačiau dažniausiai tai būna privačios iniciatyvos. Visuomeninės paskirties pastatuose beveik neskiriama dėmesio apželdinimui, nesukuriama šešėlio zonų, neformuojami žalieji fasadai, ypač pietinėse pastatų pusėse, kurias smarkiai įkaitina saulė.
Kitas niuansas – miestų parkai. Lietuvoje dažniausiai tai yra tvarkingi želdynai. Jie atrodo estetiškai, bet neveikia kaip žalioji infrastruktūra. Miškas yra ne tik nugenėti medžiai, bet visa ekosistema. Pas mus grėbiant lapus pusė miško teikiamos naudos išvežama už miesto.
Taip neturėtų būti. Pavyzdžiui, miesto parkas Berlyno centre yra tiesiog želdinių oazė. Lietuviams toks parkas būtų nepriimtinas, nes neatrodo tvarkingai, bet jo ekologinė nauda didelė“, – sakė pašnekovė.
Dirbtinių pelkių nauda
Pasak J.Vitkuvienės, dauguma kraštovaizdžio architektūros projektų, kurie pastaruoju metu skina laurus tarptautiniuose konkursuose, yra susiję su dirbtinėmis pelkėmis – šlapynėmis. Jos skirtos paviršiniam lietaus vandeniui surinkti iš urbanizuotų teritorijų.
„Tos dirbtinės pelkės imituoja natūralius procesus. Tai ištisos lietaus vandens tvarkymo sistemos su požeminiais rezervuarais ir jo valymu dirbtinai suformuotuose vandens telkiniuose“, – sakė dėstytoja.
Visų šių sistemų principas – suformuotuose tvenkiniuose vanduo yra sulaikomas ir natūraliai lėtai susigeria į gruntą.
„Taigi tinkamai tvarkoma žalioji infrastruktūra turi didelę ekologinę naudą ir kartu pakelia nekilnojamojo turto vertę, o dažnai ją įrengti ir kainuoja pigiau nei tradicinius inžinerinius sprendimus.
Vis dėlto dažnai girdžiu skeptišką požiūrį į visa tai. O juk kartais tereikia minimalių lėšų – minimalios infrastruktūros“, – teigė J.Vitkuvienė.
Pavyzdžiui, pramonės įmonės galėtų kurti lietaus sodus šalia jų esančiose didžiulėse teritorijose. Ir jie turėtų didelę teigiamą įtaką visam miestui.
Bet tai – kompleksinis darbas: turi dirbti ir hidrologai, ir ekologai, ir kiti specialistai. Karščio bangos, stichinės liūtys, staigūs potvyniai – tai klimato kaitos ženklai, kurie vis dažniau kartojasi.
Šie reiškiniai miestuose gyvenantiems žmonėms tampa rimtais iššūkiais. Sušvelninti ar prisitaikyti? Kai kalba pasisuka apie klimato kaitą, atsakymų tenka ieškoti į abu klausimus.
